2018 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Prezidentas Rolandas Paksas: Ginklai vaikų sąskaita! Atsikvošėkite...

ATSIKVOŠĖKITE

Ginklai vaikų skurdo sąskaita! Atsikvošėkite

Ginklai vaikų skurdo sąskaita! Atsikvošėkite

Darosi tikrai nejauku girdėti raginimus iš aukščiausių Europos Sąjungos politinių ešelonų kurti „tikrą Europos armiją“, kuri apsaugotų Senąjį žemyną nuo Rusijos, Kinijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.
Dar niūriau yra matyti, kaip tokiems planams karštai ploja idėjinė dauguma Europos Parlamente.
Strasbūro ar Briuselio rūmų skliautuose dėl to džiūgauja ne visi. Tačiau tų politikų balsai, kurie nepalaiko naujo militarinio avantiūrizmo užuomazgų Europoje, tarsi pradingsta ketvirtosios valdžios labirintuose. Kaip ir bet kokios aštresnės kritikos atgarsiai naujoms Europos Sąjungos konstruktorių doktrinoms didžiojoje žiniasklaidoje beveik neatsispindi.
O „tikros Europos armijos“ idėja beribės integracijos šalininkams skamba lyg sirenų dainos, kurioms niekas negali atsispirti. Jos tarsi užliūliuoja tuos, kurie tikisi būti pašaukti visos Europos mastu įgyvendinti Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) iniciatyvas netolimoje ateityje.
Naujos kariuomenės projektą tikrai lydės ne menki finansiniai bei materialiniai resursai: statyti karinius miestelius ir poligonus, parduoti ginkluotę ar kurti kibernetinio saugumo sistemas.
Homero laikų epo herojus Odisėjas užlipdė vašku draugams ausis, o pats pasiprašė pririšamas prie stiebo, kad praplauktų sirenas ir nepasiduotų gundymams.
Dabartinėje Europos Sąjungos kelionėje naujausiais laikais nėra tokios aiškios politinės lyderystės, kuri sutelktų pasipriešinti ir eliminuotų pavojingas transformacijas.
Galimas daiktas, jog nacionalinių valstybių suverenumo ribos su „tikros Europos kariuomenės“ kūrimu Briuselio kuluaruose jau yra stipriai pastūmėtos. Manipuliuojant neišvengiamos tautų integracijos mandatu ir saugumo grėsmėmis yra bandoma pridengti tikruosius valdančiųjų grupių tikslus bei interesus. Itin šilti kai kurių lyderių apsikabinimai ir bučiniai vadovų taryboje tarsi liudija, jog prie pietų stalo bendrijoje esama tam tikros vienybės ir neformalaus sutarimo.
Tokios „politikos“ ženklų vis labiau ryškėja ir Lietuvos padangėje. Spindinčios krašto apsaugos ministro ir kariuomenės generolų akys ir jų teiginiai, jog Lietuvos kariuomenė dar niekada nebuvo tokia stipri kaip dabar, iš tiesų reiškia, jog dosnus krašto apsaugos sistemos finansavimas iš skurdaus mūsų valstybės biudžeto yra garantuotas ilgalaikėje perspektyvoje.
Pagal NATO standartus šiai organizacijai priklausančios šalys gynybai yra įsipareigojusios pagal galimybes skirti 2 procentus BVP.
Tuo tarpu dėl neaiškių ir visuomenei nežinomų priežasčių prezidentės inspiruota Valstybės gynimo taryba ir parlamentinių partijų lyderiai (išskyrus socialdemokratų) turėjo pasirašyti deklaraciją, kad krašto apsaugos biudžetas iki 2030 metų turėtų pasiekti 2,5 proc. BVP.
Krašto apsaugos ministerijai 2019 metų valstybės biudžeto projekte yra numatyta skirti 948,009 mln. eurų. Šiais metais krašto apsaugos sistemos išlaikymas mums kainuos 873 mln. eurų.
Visuomenei būtų pravartu išsamiai susipažinti su nešališko audito išvadomis, kaip efektyviai biudžetinės lėšos yra panaudojamos, tačiau labai abejoju, ar toks auditas iš viso yra įmanomas šioje sistemoje. Todėl „matuoti“ kariuomenės stiprumą 2,01 procento BVP yra vienintelis lakoniškas ir įtikinamas argumentas.
Kiekvienas mąstantis žmogus supranta, jog ne nuo atseikėtų pinigų priklauso piliečių pasiryžimas ginti savo tėvynę esant būtinybei.
Kas būtų, jeigu į biudžeto eilutes būtų žvelgę laisvės kovotojai? Apie kokias finansavimo galimybes ėjo kalba savanoriams, stojantiems ginti trapios mūsų nepriklausomybės prieš šimtą metų.
Jų pasiaukojimo ir ištikimybės dėka galime minėti Lietuvos kariuomenės šimtmetį, kuomet premjeras Augustinas Voldemaras pasirašė pirmąjį įsakymą dėl Apsaugos Tarybos įkūrimo ir nurodymo formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką.
Tada iš Rusijos imperijos masiškai grįžtantys kariai turėjo aiškią politinę savimonę ir norą būti ne tik valstybės kariniu įrankiu, bet ir suvokė militarizmo beprasmiškumą.
Dabarties Lietuvai labiausiai reikia solidarumo, o ne prabangių mundurų ir karinių laipsnių.
Pirmiausia kariuomenės generolai turėtų suprasti, jog valstybė privalo sudaryti sąlygas vaikams augti ir tobulėti. O naujoji Lietuvos karių karta šimtmečio proga turėtų pasakyti politikams, jog ne ginklais gali būti saugi ir stipri mūsų valstybė, o tautos pasiryžimas ją ginti tikrai priklauso ne nuo BVP procentų.
Tai būtų didžiulė Lietuvos kariuomenės dovana valstybės šimtmečio proga. Tokiu būdu būtų padėtas taškas politinėms spekuliacijoms karinėmis grėsmėmis ir naujų kariuomenių kūrimo užmačioms.
O šiandien prisidengiant krašto apsaugos ir gynybos finansavimo deklaracijomis, iš tiesų yra parceliuojami gyvybiniai tautos interesai ir tikrasis saugumas pridengiamas perdėtu fasadiniu patriotizmu.
Tokio dabarties politikų abejingumo lietuvių tautos likimui neįmanoma pateisinti.
Kaip neįmanoma pateisinti lietuvių išvarymo iš savo tėvynės tragedijos. Taip Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas“ prasmes perteikė režisierius Oskaras Koršunovas pastatęs spektaklį savo teatre, į kurį plūdo žiūrovai. Šiuo spektakliu menininkas peržengė teatro ribas, apnuogindamas pačią lietuvių Tautos dramą dabartiniais laikais, kuomet dauguma lietuvių jaučiasi tiesiogiai išvaryti iš savo šalies, net ir čia gyvendami.
Nepaisant to, kad prieš keletą metų Seime buvo pasirašytas politinių partijų susitarimas dėl nacionalinės migracijos politikos, jis nebuvo išgirstas visų pirma Daukanto aikštės rūmuose.
Tikriausiai kai jūs skaitysite šias eilutes, karinis paradas jau bus pražygiavęs sostinės Konstitucijos prospektu.
O į karinės vadovybės galvas vėl sugrįš kasdienės mintys apie 100 mln. eurų kainuojančių 200 amerikietiškų šarvuotų visureigių pirkimą ar trijų naujų karinių miestelių plyname lauke projektavimą ar kitokius karinius „žaislus“ vaikų skurdo sąskaita. Ponai, atsikvošėkite!

2018 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

Prezidentas Rolandas Paksas, kviečia Referendumui.

REFERENDUME

Kviečiu Tautą pasisakyti referendume

Kviečiu Tautą pasisakyti referendume

Viešai keldamas klausimą dėl nacionalinės valiutos atkūrimo negalėjau nepatirti priešingos reakcijos iš valdančių privilegijuotų grupių ir jų žiniasklaidos trubadūrų
Bet koks bandymas kritikuoti dominuojančią politinę sistemą Lietuvoje sukelia priešišką reakciją ir vienareikšmiai įvardijama kaip populizmas.
Viskas, kas atliepia paprastų žmonių interesus, viešumoje yra sutinkama toksiškai. Šia prasme, net klausti apie lito sugrąžinimą yra pavojinga.
Neatsitiktinai žodį „toksiškas“ Oksfordo žodynas išrinko geriausiai nusakančiu praėjusius metus.
Kitaip nei šiuo žodžiu turbūt būtų neįmanoma apibūdinti pastaraisiais metais Briuselio kuluaruose tvyrojusios atmosferos derybose dėl BREXIT.
Didžiosios Britanijos pastangos susigrąžinti savo pinigų, įstatymų ir sienų kontrolę Europos komisarų buvo sutiktos itin irzliai ir buvo bandomos paversti klampiu bei komplikuotu procesu, kurio neįmanoma įgyvendinti.
Visa tai būtų galima prilyginti nepaskelbtam karui, kurį Paryžiaus ir Berlyno politikos lyderiai kariavo ir tebekariauja prieš Londoną Briuselio biurokratų ginklais.
Deja, Jungtinė Karalystė šiandien neturi tokio masto politikos genijaus kaip seras Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), kuris tikriausiai būtų nė per pėdą nepasitraukęs nuo principinių pozicijų derybose.
Todėl ne vienam dabartiniam politikui, siekiančiam įgyvendinti referendumo įpareigojimą, fronto terminais kalbant, tenka patirti ne vieną rimtą sužeidimą.
Galima būtų bent akimirkai įsivaizduoti, kas nutiktų Lietuvoje ir į ką būtų nukreiptos Briuselio komisarų vairuojamos savaeigės haubicos, jeigu praregėjusi lietuvių tauta staiga nuspręstų pasisakyti referendume dėl tolimesnės valstybės raidos.
Kiekvienas pilietiškai mąstantis žmogus šiandien dar suvokia savo priedermę stiprinti Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį atsparumą, tačiau politinės sistemos brėžiamas vektorius vis labiau kreipiamas priešinga kryptimi.
Toksiška valdžios reakcija į žmonių lūkesčius ir problemas Lietuvoje dominuoja.
Tikriausiai ne mažiau tikslus būtų ir kitas Oksfordo žodyno pastebėtas išsireiškimas - „miglos pūtimas“, kuris reiškia manipuliavimą žmogumi psichologinėmis priemonėmis priverčiant jį matyti neteisingą realybės vaizdą ar suabejoti savo paties sveiku protu“.
Matome ir nesunkiai galime atpažinti lengvabūdiškus valdžios sprendimus, kurie Tautai gali turėti pražūtingų pasekmių, tačiau nerandame būdų, kaip tokiai naikinančiai politikai pasipriešinti.
Šia prasme savarankiškos valstybės finansų sistemos griovimas ir Lietuvos įtraukimas į euro zoną neatsiklausus piliečių valios yra prilygintinas nacionalinių interesų išdavystei.
Akivaizdu, jog euro įvedimas - spektaklis, kuris buvo apipintas nerealiais pažadais, seniai yra bandomas išimti iš politikos repertuaro, lyg nieko nebūtų atsitikę.
Gali būti, kad net lito laidotuvių orkestrėlis, sugrojęs pusiau gedulingą atsisveikinimo maršą prie Lietuvos banko tą atmintiną 2014 m. gruodžio 31-osios vidurnaktį, jau nebesijaučia nejaukiai.
Jo dalyviai - tuometinis ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, finansų ministras Rimantas Šadžius ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas - iškart po vidurnakčio traukė iš bankomato pirmuosius dešimties eurų banknotus, matyt, patys gerai nesuvokdami savo atsakomybės ir šios istorinės mizanscenos prasmių, poteksčių bei dramaturgijos.
Simbolinis atsisveikinimo su litu spektaklis, kurį vėliau eiliniai žmonės turėjo pratęsti keisdami nacionalinės valiutos banknotus į globalios finansų sistemos ženklus, virto rutina, nesiaiškinant ir nebandant giliau suvokti, kas iš tiesų atsitiko.
Tik finansų ministras Rimantas Šadžius turėjo kiek aštriau patirti nemalonius pojūčius vėl atsidūręs lito sunaikinimo smaigalyje, žinodamas, jog jo seneliui bankininkui Dzidui Budriui teko panaši dalia vadovauti nacionalinės bankininkystės griovimui ir sovietinio rublio įvedimui Lietuvoje 1940 metais.
Uolumas okupaciniam režimui nacionalizuojant Lietuvoje veikusius komercinius bankus, kredito unijas ir draugijas Budriui tada garantavo karjerą sovietinės valdžios institucijose ir nusipelniusio mokslo veikėjo vardą, kai daugumai prieškario valstybininkų grėsė tremtis arba mirtis.
Šiuo atveju, lito sunaikinimas dabartiniais laikais anūkui finansų ministrui Rimantui Šadžiui tapo savotišku patikimumo testu, kurį sėkmingai išlaikęs jis galėjo drąsiai katapultuotis į tarptautinės karjeros platumas - Europos Sąjungos Audito rūmus.
Įvedus eurą Lietuvoje atsitiko tai, ko tikriausiai nenori prisiminti nė valdžios finansininkas ar ekonomistas, tada žadėję, kad niekas Lietuvoje nebrangs.
Tačiau tai įvyko. Kaip ir tais istoriniais Rimanto Šadžiaus senelio laikais, kuomet vieną litą prilyginus 90 sovietinių kapeikų, reali perkamoji galia buvo keletą kartų mažesnė, kainos išaugo tris kartus.
Devyni milijonai litų kupiūrų buvo sudeginti ir virto pelenais, kurie tikriausiai buvo išbarstyti tręšiant laukus, tačiau tai, kas buvo padaryta Lietuvai, sunku pervertinti.
Suprantu, jog atviras laiškas Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, kuriame raginau inicijuoti Parlamente klausimą dėl lito sugrąžinimo Tautos referendumu, kuris galėtų įvykti kartu su būsimais Respublikos Prezidento rinkimais, liko neperskaitytas.
Deja, ne tik Seimo pirmininkas nemato reikalo girdėti ir matyti, kas vyksta aplinkui. Panieka streikuojantiems mokytojams, kuri šią savaitę vėl buvo paskleista iš valdžios rūmų, liudija, jog žmonės, kurie bandys laisvai jungtis į asociacijas kartu su kitais ginti savo interesus, vis labiau bus marginalizuojami ir stumiami į kampą.
Demokratijoje naudojimuisi savo pilietinėmis teisėmis negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas.
Tačiau kuomet net Tautos atstovybės vadovas - Seimo pirmininkas ima nurodinėti piliečiams, kaip jiems elgtis, kai valdžios galia traiško jų gyvenimus, yra be galo apgailėtina.
Valdžios kurtumas Tautai labai brangiai kainuoja šimtais tūkstančių paliekančių Tėvynę su bilietais į vieną pusę.
Europos Sąjungos likimas šiandien yra tarsi pakibęs ant plauko. Nacionalines vertybes neigiantys politikai baigia prarasti bet kokią sveiką nuovoką.
Vis dėlto daugeliui vietinių politikos formuotojų vis tiek sunku patikėti, jog gyvybiškai reikia sugrįžti prie nacionalinių prioritetų, svarstyti klausimus, susijusius su suvereniteto atkūrimu ir nacionalinės valiutos sugrąžinimu.
Kviečiu burtis pilietinio judėjimo „Šaukiu aš tautą“ pagrindu ir organizuoti savanoriškas žmonių grupes kiekvienoje gyvenvietėje, kurios surinktų reikiamą piliečių parašų skaičių, kad būtų paskelbtas nacionalinis referendumas dėl lito atkūrimo.
Visus savanorius prašau registruotis elektroniniu paštu - sajudis@paksas.lt.
Priešingu atveju, gali staiga paaiškėti, jog jau praradome ne tik litą, bet ir valstybę.

2018 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis

Prisiminkime, Gerbiamo Juliaus Veselkos, žodžius ir nebelipkime, ant to pačio grėblio.

Padėsime teisėtvarkoje įvesti tvarką. Kazimieras Juraitis. 2018 03 09

Rolando Paulausko "15 punktų" – Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcija...

Gerbiami Lietuvos Karaliai.......





Gerbiami Lietuvos Karaliai......



 Lietuvoje yra nevienas karalius, kuris supranta kas Lietuvoje blogai. Bet tie karaliai,
nesupranta, arba nenori suprasti, kad kol Jie nenusiims karūnų, tol Tauta eis į
prąžūtį.
  Visada sakiau ir sakysiu, kad norint nugalėti išsigimusią sistemą,
kuri Žmoniją veda į Pasaulinę Žmonijos vergovę, yra   reikalinga vienybė. Be vienybės, mes tik
leidžiame sistemai, kuri skirtingai nei Mes, yra vieninga, sparčiai stumti mus į
susinaikinimą. Didžiulė, Pagarba, Kazimierui Juraičiui, Audriui Nakui, Zigmui Vaišvilai, Rolandui Paulauskui, už Tautos vienyjimą, taip pat,  Donatui Šulcui, kuris dažnai pamiršęs savo problemas, bėga padėti jas spresti kitiems. Didžiulė Pagarba visiems, vienokiu ar kitokiu būdu, vienyjantiems Tautą, saugantiems mūsų tradicijas, kultūrą ir mūsų Žemių vientisumą. Būkime komanda, prisiminkime,  Rusų Liaudies patarlę ir nebetraukime vežimo (Valstybės) į skirtingas puses.  Nusikelkime karūnas ir
ištieskime rankas, vieni kitiems.  Būkime lyderiais, bet ne karaliais,
papildykime vieni kitus, parodykime Tautai pavyzdį, kad galime būti vieningi.
Supraskime pagaliau, kad stovime prie bedugnės krašto, besipuikuodami savo
karūnomis, nugarmėsime į tą bedugnę ir patys, pražuvę savo puikybėje. 

Visada sakiau ir sakysiu, kad kiekvieno žmogaus problema,
yra vienodai svarbi, kaip ir kito žmogaus problema.
 Taip pat visada sakiau, ir sakysiu, kad kiekvieno žmogaus problema, yra Valstybės problema.
 O kiekviena Valstybės problema, yra kiekvieno Lietuvos piliečio problema.
 Visa tai sakau, nes gyvenimas man suteikė praktiką, kurios nelinkiu niekam, bet nesakau, kad tai ką patyriau, yra svarbiau už kitų žmonių problemas. Nesakau ir to, kad mano problema, yra
nesvarbi.
  Kiekvienas privalo suprasti, kad visų mūsų problemos yra sąmoningai
sukurtos, tų, kurie suplanavo, totalią, Pasaulinio mąsto Žmonijos vergovę,
pavadinę ją, „naujaja pasaulio tvarka“ Tą kalbu, turbūt jau nuo 2009 metų, o
pirmą kartą apie tai išgirdau dar savo mokykloje, tik nepamenu kokioje, klasėje
iš vienos savo Mokytojos, kurią gerbiu ir prisimenu, kokia Ji buvo protinga ir
turinti tikras neiškreiptas žinias. Dėl Jos saugumo, neminėsiu Jos nei vardo,
nei pavardės.
  Tai, kas vyksta Lietuvoje ir Pasaulyje, yra ne naujiena, kiekvienam sveiko proto žmogui, nes šendien, viskas tapo tiesiog akivaizdu.
  Nepaslaptis, kad yra susidorojama su Žmonėmis, fabrikuojant baudžiamasias bylas
ir melą verčiant „tiesa“, tuo tarpu Tiesą, versdami „melu“
 Apie tai rašiau jau
senai:

Taip pat gerai žinau, kad nėra neišsprendžiamų problemų, yra tik problemų nesprendžiantys žmonės, kurie lg kokią mantrą, kartoja; Nieko čia nepakeisime, nieko čia nepadarysime ir laukia ateinančios pražūties.
  Įsivaizduokite, kad stovite prie malkų kaladėmės krūvos, žiūrime į kirvį ir sakome, nieko čia nepadarysiu, nesuskaldysiu tos malkų krūvos. Argi ta malkų krūva susiskaldys pati?
   Tiesiog reikia įdėti pastangas, paimti kirvį į rankas ir suskaldyti tas malkas. ;)
    Tie, kurie kovoja, gali ir pralaimėti. Tie, kurie  nebekovoja, jau pralaimėjo. Nelaukite, kad kiti, už Jus padarytu Jūsų darbą, vienykitės ir tapsime nenugalimi. Gana verkšlenti, Dirbame. ;)



   Taigi, Gerbiami Karaliai, nusiimkite karūnas ir tapkite lyderiais, parodykite Tautai pavyzdį, kaip reikia vienytis, tik vienybė yra jėga, kurios nesugebės nugalėti joks blogis. Nėra padėties, be išeities, kol esame gyvi ir vieningi. Išlikime gyvi ir išsaugokime savo Valstybę ir Jos ateitį, ne tik sau, bet ir savo ateities kartoms. Būkime Didingi, bet ne po vieną, bet visi kartu, nugalėkme savyje karalius ir netapsime drakonais.  

Pagarbiai
Vilmantas Povilaitis





Нет безвыходных положений... Nėra padėties be išeities, jeigu esate gyvas.....





Нет безвыходных положений... Nėra padėties be išeities, jeigu esate gyvas...

Nepamirškite to, kovokime už savo Tėvynę Lietuvą, už savo Šeimą, Tautą ir Ateitį



Pagarbiai

Vilmantas Povilaitis

Kuriama Asociacija „Mūsų Gretos“. Rolandas Paulauskas. 2018 10 28



Asociacija "Mūsų Gretos"

Rolando Paulausko tinklapis


2018 m. lapkričio 14 d., trečiadienis

Tautai paskelbtas karas. Ginamės • 2018 11 14



Šaltinis: Press Jazz TV

Seimo LSDP frakcijos pranešimas: 19 Seimo narių kreipėsi į Generalinį prokurorą dėl grasinimų D. Šakalienei

Seimo LSDP frakcijos pranešimas: 19 Seimo narių kreipėsi į Generalinį prokurorą dėl grasinimų D. Šakalienei

19 Seimo narių šiandien kreipėsi į Generalinį prokurorą Evaldą Pašilį dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų prieš Lietuvos Respublikos Seimo narę Dovilę Šakalienę.
Penkių Seimo frakcijų atstovai pasirašė po kreipimusi kuriame konstatuojama, kad prieš Seimo narę Dovilę Šakalienę galimai buvo padarytos ir toliau daromos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 287 straipsnio 1 dalyje (Grasinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas  atliekančiam asmeniui), 154 straipsnio 2 dalyje (Šmeižimas padarius sunkų arba labai sunkų nusikaltimą), 145 straipsnio 1 dalyje (Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas), todėl klausiama ar yra pradėtas ikiteisminis tyrimas siekiant nustatyti ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenis, šmeižiančius Lietuvos Respublikos Seimo narę grobiant vaikus bei jais prekiaujant, t. y. darant sunkius ir labai sunkius nusikaltimus (BK 156,157 straipsniai), viešai kurstančius su ja susidoroti ir tiesiogiai grasinančius nužudyti ir šiais veiksmais siekiančius neleisti D. Šakalienei vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo narės pareigų.
---
Šįryt gavau sąrašą tų 19-os Seimo narių, kurie pasiuntė Generaliniam prokurorui "zadaniją":
  1. Julius Sabatauskas      
  2. Vitalijus Gailius
  3. Agnė Bilotaitė
  4. Rima Baškienė
  5. Juozas Olekas
  6. Algirdas Sysas
  7. Viktorija Čmilytė
  8. Gabrielius Landsbergis
  9. Bronislovas Matelis
  10. Rasa Budbergytė
  11. Algimantas Salamakinas
  12. Aušrinė Armonaitė
  13. Rimas Andrikis
  14. Gintarė Skaistė
  15. Gintaras Steponavičius
  16. Dovilė Šakalienė
  17. Stasys Šedbaras
  18. Monika Navickienė
  19. Ona Valiukevičiūtė
19-os Šakalienės gynėjų pranešimą netrukus išplatino dauguma visuomenės informavimo priemonių:

Šaltinis: www.ldiena.lt 
Esu giliai įsitikinęs, kad visi Seimo nariai, turėtų atstovauti Lietuvių Tautos interesams, o ne, mano giliu įsitikinimu, Lietuvos Šeimų griovėjų ir vaikų grobstytojų interesus. Todėl nepamirškime, Lietuvių Tautai tarnaujančių politikų ir Seimo narių, kurių tikrai yra, palaikykime Juos ir padrasinkime. Taip pat ir isidėmėkime tuos, kurių neturėtumėme išlaikyti ir  leisti lobti, Lietuvių Tautos sąskaita, vedant Ją į sunaikinimą, vadinamą, naujaja pasaulio tvarka, kuri yra ne kas kita, kaip totali Žmonijos vergovė.  Saugokime savo Valstybę, papročius ir tradicijas. Saugokime savo Šeimas ir savo, bei savo vaikų ateitį. Mūsų pareiga, sukurti savo valstybę tokią, kurioje būtų ergonomiška gyventi, kurioje teismai vykdytų teisingumą ir jaustumėmės saugūs ir ramūs, dėl savo ateities. 
Parodykime, kad neleisime toliau tyčiotis iš Mūsų Tautos ir Mūsų Šeimų
Pagarbiai
Vilmantas Povilaitis

2018 m. lapkričio 13 d., antradienis

LVT steigimo grupė: Kviečiame 2018 m. lapkričio 14 d. (trečiadienį) 11 val. į spaudos konferenciją LR Seime (II rūmuose), Vilniuje.

Kviečiame 2018 m. lapkričio 14 d. (trečiadienį) 11 val. į spaudos konferenciją LR Seime (II rūmuose), Vilniuje. 
Tema - "Atsakas tiems, kurie griauna valstybės pamatus, šeimą". 
Pranešėjai: buvęs Seimo narys Audrius Nakas, advokatė Rūta Visocnik, Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila ir Lietuvos Visuomenės
Tarybos steigimo grupės atstovas Tauras Jakelaitis.
Dalyvavimą prašome patvirtinti iki lapkričio 13 d. pabaigos, adresu zv.seimas@gmail.com parašydami tiksliai savo vardą ir pavardę, šių duomenų reikės leidimams į Seimą užsakyti. Atvykdami turėkite asmens dokumentą.
Galite pakviesti savo artimuosius, draugus, pažįstamus, jų vardus ir pavardes taip pat reikės atsiųsti nurodytu el. pašto adresu

Prisegti dokumentai:
Konferencijos anonsas;
Kreipimasis dėl Lietuvos Visuomenės Tarybos steigimo

LVT steigimo grupė

Piliečiai buriasi į judėjimą „UŽ TIESĄ TEISĖTVARKOJE“



Trečią dešimtmetį Lietuvą valdo besikeičiantys politikai. Pirmiausia, dėl jų nekompetencijos ir savanaudiškumo, siekiant būti FORMALIOS konstitucinės valdžios gretose, žingsnis po žingsnio jie leido valstybę de-facto užvaldyti asmenims, kurie teisėsaugos sistemą drauge su politine sistema pavertė SAVIVALĖS įrankiu jų rankose. Įrankiu, naudojamu nebaudžiamam plėšikavimui ir atvirai vykdomai aukščiausio lygio KORUPCIJAI „įteisinti“, susidorojimui su konkurentais, o drauge su valdžioje esančiais –   susidorojimui ir su politiniais oponentais, kurie yra grėsmė tokios sistemos išardymui, žiniasklaidos užvaldymui ir visuomenei primetamos nuomonės monopolizavimui.
Visa tai virto visapusišku Lietuvos piliečių nuomonės ir teisių užvaldymu, nuskurdinimu ir bene didžiausios socialinės   ekonominės atskirties Europos Sąjungos šalyse įgyvendinimu.
Šis Lietuvos užvaldymo įrankis ir visapusiškai suderinta prieš Lietuvos piliečius nukreipta sistema, demagogiškai imituojanti teisingumo vykdymą, yra viena pagrindinių priežasčių, verčiančių mūsų piliečius palikti Lietuvą ir neatsigręžti, nebetikėti šia valstybe ir Konstitucijoje deklaruojamomis asmenų teisėmis. Sunku rasti žmogų, kuris tikėtų teisingumu Lietuvoje, neviltis verčia netikėti ir pačiu savimi, Lietuva.
Respublikos Prezidentės laiškai Seimo nariui, prašant privačios įmonės tarpininkavimo, kad ji padėtų Seime paskirti Generalinį prokurorą, atskleidė šios sistemos mastą, tačiau tuo pat metu ir primityvumą bei pažeidžiamumą, patvirtino aukščiausio rango politikų priklausomybę nuo šios sistemos, jų silpnumą ir teisinį bei politinį neraštingumą, visišką neatsakingumą jų rinkėjams.
Politikai tik rinkimų išvakarėse žada „kovoti“. Po rinkimų jie nesugeba pasipriešinti šiai sistemai ir tampa jos įrankiais. Pastarasis Seimas, kurio rinkimai sulaukė bene didžiausių Lietuvos piliečių lūkesčių, baigia nuvilti rinkėjus.
Mus visus doroja po vieną. Tačiau sistema ir jos sraigteliai – ar tai būtų eilinis teisėsaugos atstovas, ar Respublikos Prezidentas – yra ir silpni. Silpni savo žiniomis ir žmogiškomis silpnybėmis, BAIME būti paviešintais, demaskuotais, nuteistais. Tai mus ir įkvepia, ir verčia vienytis. Reikia tik vieno kito ryškaus pavyzdžio, kad šie sistemos sraigteliai pajustų savo asmeninę atsakomybę dėl savo parašo, sprendimo.
Visuomenė renka valdžios atstovus tam, kad jie dirbtų jos labui, o teisėsauga reikalinga tinkamam visuomenės gyvenimui palaikyti, o ne savo pačių poreikiams tenkinti.
Todėl kviečiame visus, nukentėjusius nuo valdžios ir teisėsaugos, žmonių teisių gynimo organizacijas, teisės specialistus, visus neabejingus Lietuvai ir jos žmonėms asmenis BURTIS, TELKTIS.
Tebūnie tai Judėjimas „Už tiesą teisėtvarkoje“. Esmė yra ne pavadinimas, o mūsų telkimasis. Tik susitelkusius mus, visuomenę, išgirs valdžia ir teisėsauga. Pamatys BAIMĖS AKIMIS ir įstatymų reikalavimų akimis. Tik baimė asmeniškai atsakyti už neteisėtais veiksmais padarytą žalą, baimė būti neišrinktam gali paveikti teisėsaugos pareigūnus ir teisėjus, politikus paklusti įstatymui.
Mes buriamės ir kviečiame burtis į šią sueigą visus neabejingus. Tik drauge mes būsime stiprūs. Drauge mes siūlysime ir reikalausime. Pirmiausia, kad Seimas keistų įstatymus. Pradedant Teismų įstatymu, atsisakant teisės teisėjui spręsti mūsų valstybės vardu pagal savo vidinį įsitikinimą. Labai dažnai šis vidinis įsitikinimas yra panašus į įtakojimą, nes prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kurių teismas neturi teisės nevertinti. Teismas negali būti formalus, jis turi išklausyti žmogų. Todėl rašytinis procesas gali būti tik išskirtinis ir retas atvejis teisme. Konstitucines žmogaus teises į teismą ir saviraišką negali uzurpuoti joks įstatymas ar valdininkas.
Mes dirbsime su Teisėjų taryba, prokuratūros sistema, mes keisime šias sistemas drauge su įstatymų leidėju Seimu, Respublikos Prezidentu ir Vyriausybe. Visuomenė, bet ne valdžia turi deleguoti visuomenės atstovus į teismų ir prokuratūros savivaldos ir veiklos priežiūros struktūras.
A.a. kardinolo Vincento Sladkevičiaus nuteisimas už akių, be įrodymų ir įstatymų nenustatyta tvarka paskelbiant jį slapta bendradarbiavusiu su TSRS KGB, yra reto įžūlumo atvejis.
Teisingumą turinti vykdyti sistema privalo nustoti tyčiotis iš teisingumo supratimo ir įstatymų, iš žmonių. Ir, juo labiau, iš mirusiųjų, kurie nebegali apsiginti. Teisingumą vykdanti sistema negali veikti prieš valstybę ir jos piliečius, negali dangstyti nusikaltimus. O tai   labai dažni atvejai Lietuvoje.
Todėl teisėsaugos sistemos veiklos įvertinimas, pirmiausia – Seimo konstitucinė teisė ir pareiga.
Reikalaujame baigti Lietuvos Respublikos Konstitucijos NIEKINIMĄ – tiek Lietuvos Respublikos įstatymai, tiek ratifikuoti Europos Sąjungos teisiniai aktai privalo atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas privalo būti pasiekiamas Lietuvos Respublikos piliečiams – jie privalo turėti teisę remtis savo šalies Konstitucija ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Specialiojo liudytojo, TURINČIO TEISĘ MELUOTI, statusas privalo būti panaikintas.
Kiekvienas teisėjas PRIVALO VADOVAUTIS FAKTAIS IR ĮSTATYMAIS, o ne kitų teisėjų išaiškinimais – tokia įstatymų viršenybės prasmė.
Teismai ir teisėjai dažnai FORMALIAI VERTINA SITUACIJĄ, NEŽIŪRĖDAMI REIKALO ESMĖS, atsakomybę nesiedami su kalte. Atsakomybės taikymas be priežastinio ryšio su kaltininko veikomis neturėtų būti toleruojamas.
Teismai PAGALIAU TURI SUPRASTI ŽMONIŲ KALBĄ.
Dabar, regis, TEISIA PINIGAI: teismas be advokatų pagalbos „nesupranta žmonių kalbos“, o teismų posėdžiai kilnojami iš miesto į miestą.
Siūlome atkurti ir pakeisti Teismų įstatymą. Jame dar prieš dešimt metų buvo 89 straipsnis – Teisėjo baudžiamoji atsakomybė. Šis straipsnis kažkodėl buvo panaikintas 2008 09 01, ir tai sudarė sąlygas teisėjams sąmoningai manipuliuoti teise, išvengiant bet kokios atsakomybės. Siūlome įtvirtinti teisėjų baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą procesu – bylos svarstymo teisme eiga.
Kai teisėjas sąmoningai nevykdo įstatymo reikalavimo, ignoruoja Konstitucijos ir teisės normas, savo nuomonę iškelia aukščiau įstatymo, jam privalo būti keliama baudžiamoji byla už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.
Galiojantis Teismų įstatymas sudaro galimybes teisėjams nusikalstamai piktnaudžiauti teise, prisidengiant „teisėjo nepriklausomumu“. Visiškai neaišku, ir įstatyme nėra aptarta, kiek teisės aktų pažeidimų turi padaryti teisėjas, kad „pasiektų tokį pobūdį, pavojingumą ir mastą“, kad atitiktų BK numatytus straipsnius.
Kiekvienas teisėjas turi atsakyti už savo priimtus sprendimus lygiai taip, kaip kiekvienas pilietis, o valstybei ar piliečiui žalą padarę teisėjai taip pat turi būti traukiami atsakomybėn ir privalėti atlyginti padarytą žalą.
Siūlome taip pat panaikinti ir teismų įstatymo nuostatą, kad „teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą“.
Tas teisėjų „vidinis įsitikinimas“ dažnai prieštarauja bylos įrodymams ir suteikia teisėjams galimybę piktnaudžiauti tarnyba ir priimti sprendimus, prieštaraujančius visiems bylos įrodymams. Nors įrodymai sako viena, teisėjo „vidinis įsitikinimas būna priešingas“. Teismai turi priimti nutartis, remdamiesi tik bylos įrodymais, be jokių „vidinių įsitikinimų“.
Siūlome panaikinti ir punktą, kad “Teisėjas ar teismas neatsako už žalą, atsiradusią proceso šaliai dėl to, kad byloje priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas. Šią žalą įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka atlygina valstybė. Dėl teisėjo nusikalstamos veikos vykdant teisingumą atsiradusią ir asmeniui valstybės atlygintą turtinę ir neturtinę žalą valstybė regreso tvarka išieško iš teisėjo“.
Nė vieno karto iš teisėjo nebuvo išieškota jo padaryta žala asmeniui, nors teismų padaryta žala piliečiams skaičiuojama milijonais litų. Teisėjo padaryta žala turi būti išieškota iš jo asmeniškai – tada pagaliau baigsis nevaldomas teisėjų siautėjimas.
Taip pat siūlome, kad iš baudžiamojo kodekso būtų panaikintas toks straipsnis, kaip „nepagarba teismui“. Labai dažnai nusikaltimus darantys teisėjai dar reikalauja ir „pagarbos“, ir bet kokią kritiką dėl savo nusikalstamos veiklos nedelsdami kriminalizuoja, taip užčiaupdami kritikams burnas. Tai nesuderinama su teisinės valstybės statusu.
Dabartinė teismų sistema labiau primena uždarą mafijos šeimos ratą: teisėjai priima sprendimus pagal savo „vidinį įsitikinimą“, kuris prieštarauja bylos įrodymams, niekam neatsiskaito, nes „niekas neturi teisės reikalauti pasiaiškinti“. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuva tarp „pirmaujančių“ Europoje pagal skurdo riziką ir socialinę atskirtį, kodėl žmonės netiki ateitimi mūsų Lietuvoje ir bėga iš jos.
UŽ TIESĄ TEISĖTVARKOJE!
Aurimas Drižius 8 687 38471
Tauras Jakelaitis 8 616 81030
Eugenijus Paliokas 8 698 34246
Zigmas Vaišvila
Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto Teisingumo darbo grupė.
Kviečiame visus narius ir tiesos ir teisingumo siekiančius žmones į spaudos konferenciją Seime, lapkričio 14 d. 11 val. Reikia kuo daugiau žmonių, tiksliname, savo darbo grupės pavadinimą, aptarsime tolimesnius Mūsų darbo grupės veiksmus ir siekius. Norintys dalyvauti, privalo užsiregistruoti, dėl leidimų į Seimą užsakymo. Keiskime Lietuvą ir padarykime viską, kad Mūsų Valstybė taptų teisinga, teisinė ir ergonomiška gyventi. Tik visi kartu, galime įveikti, mano giliu įsitikinimu, gerai organizuotą, nusikalstamą susivienyjimą, darantį pačius įžūliausius ir sunkiausius nusikaltimus prieš Mūsų Valstybę ir Jos piliečius. 
Vilmantas Povilaitis

Гедрюс Грабаускас: В Литве существует один из центров пронатовской российской оппозиции

В Литве существует один из центров пронатовской российской оппозиции


Современная Литва- одно из нескольких стран мира, где правят ярые русофобы и антисемиты, где сформирован культ НАТО. И неслучайно в Литве получили приют многие деятели пронатовской российской оппозиции. Массовый поток так называемых ,,полит-эмигрантов “ из России на Запад начался с лета 2012 г., когда начались решительные действия против организаторов массовых беспорядков Москве и других городах России. Этот поток еще удвоился с лета-осени 2014 г. , когда после событий на украинском Майдане российские оппозиционеры, в основном либералы, крайние националисты и представители ЛГБТ движение выбрали путь эмиграции, это стало даже модно. Литва стало одним из центром пронатовской российской оппозиции, наряду с Украйной и еще несколькими странами.
Скопище либералов, неонацистов и бульварных журналистов
В Литве нашли приют Данила Константинов, Евгений Титов , Ирина Калмыкова, Юлия Башинова, Юрий Горский и еще большая группа их соратников-в основном либералов и неонацистов.
Это очень разные личности-вот Евгений Титов был журналистом, работал на радио ,,Маяк Кубани” и в разных газетах . Как он заявил ,,выяснял схемы коррупции и за это его преследовали”. Но странно то, что конкретных доказательств преследование представить не мог, никаких уголовных дел на него не заведено, и даже литовские официальные структуры не слишком хотели дать эму статус беженца. Была даже версия, что Титов так решает свои личные проблемы. Все таки в июле 2018 г. после вмешательства политиков русофобов Лауринаса Касчюнаса и Жигимантаса Повилениса статус политического беженца Титов получил.
А беженцы из Сибири Михаил Маглов и Александр Кушнарь статус политических беженцев получили без проблем, они уже были известные как организаторы массовых беспорядков в Омске, Томске, Хабаровске. Их хозяева постарались, чтобы эти ,,активисты” в Литве чувствовали себя хорошо.
Постепенно созданы и организации таких ,,полит-эмигрантов” в Литве. Основная организация этих деятелей- ,,Русское европейское движение”. Есть и такой важный момент – в Литве корни пустили и некоторые представители России, которые здесь не числится беженцами-как Злата Рапова, Михаил Ходорковский, Михаил Брудно. Когда весной 2014 г. началась новая волна русофобии, военная истерия и явная милитаризация Литвы, то всякие якобы ,,политические беженцы” и разные российские авантюристы стали желаемыми гостями для литовской элиты.
Сколько стоит приют ,,полит-эмигрантов” для бюджета Литвы ?
Все эти якобы политические беженцы из России в Литве получает пособие и квартиры, за которые им не надо платить. Они получает пособие от 300 до 400 евро в месяц, кроме того, многие из них еще и работает. Вот Никита Кулаченков работает в одном фонде, которым управляет Навальный, пишет для этого фонда аналитические материалы. Евгений Титов работает в интернет-портале делфи.ру. Известная активистка ,,Русского европейского движения” Ирина Калмыкова уже пожилого возраста, она уже не работает официально, но
получает пособие в размере 320 евро, кроме того, она не скрывает, что ей помогает и частные лица. Для сравнение можно сказать, что многие литовские пенсионеры получает от 130 до 230 евро в месяц, а кварт-платы зимой достигает до 100-120 евро в месяц.
Почему литовская элита так охотно приютила лидера российских неонацистов Д. Константинова?
История жизни 34-летнего Данилы Константинова подошла бы и для детективного романа. Свой политический путь он начал в 2007 году, когда вступил в движение ,,Народ”, которым руководил Алексей Навальный и Сергей Гуляев. Активно участвовал в разных акциях, познакомился со многими людьми. В 2010 г. Константинов учредил движение ,,Лига обороны Москвы”. Это была организация ультра правого толка, одна из нее основных целей-бороться с мигрантами из Средней Азии и ,,приостановить” влияние выходцев из Кавказа. В 2011 г. и в начале 2012 г. Д. Константинов был в рядах основных организаторов разных громких акций так называемой антипутинской оппозиции. 22 марта 2012 г. его арестовали и предьявили подозрения в том, что он участвовал в убийстве Алексея Темникова. Началось расследование, после которого уголовное дело передали в суд. В защиту лидера неонацистов выступали Г. Каспаров, Б. Немцов, А. Милов и другие гранды оппозиции.
Тут надо сказать, что Константинова не раз видели в нападениях на мигрантов. Лидер неонацистов отвергает явные факты своего участия в нападениях на узбеков, киргизов и других жителей Москвы нерусского происхождения. Но он говорит, что другие члены его организации нападали на мигрантов, только лидер организации ,,не решился” им помешать. Тут интересно как рассуждает сам Константинов : ,,Революция начиналась. Я не хотел никого отталкивать. Надо было сохранять людей для революционных событий. Рейды по мигрантам-не тот вопрос, по которому стоило колоть организацию”. И еще такие откровения неонациста: ,, С осени 2011 г. на основные акции мы пошли под лозунгом ,,Хватит кормить Кавказ”. И важная фраза о обьединение разных групп: ,,Мы все пошли вместе, и либералы, и крайне левые, и крайне правые, и ЛГБТ. Многие даже заговорили, что скоро будет революция, и называли ее белой революцией”.
16 октября 2014 г. обьявлен вердикт суда, Константинова осудили не за убийство, а за злостное хулиганство, назначили наказание –тюремное заключение на 3 года. Но применили амнистию и его отпустили в зале суда. В ноябре 2014 г. Константинов уехал из России в Тайланд, через месяц оттуда переехал в Грузию. И наконец весной 2015 г. оказался в Литве и попросил здесь политического убежища. Без труда получил этот статус, с весны 2017 г. является официальным лидером ,,Русского европейского движения”. Опытный неонацист нужен русофобам из литовской элиты и представителям западных спецслужб, им нужны такие опытные кадры для руководства марионеточным организациям.
Никита Кулаченков: История мелкого грабителя
История ,,антикоррупционого активиста” Никиты Кулаченкова своебразная. Его ,,преследование” не связаны с коррупцией. Просто Никита украл картину. Он уже девять месяцев работал в Фонде борьбы с коррупцией ( в народе его называет ,,фонд Навального), но ему не хватало приключений. Кулаченков вместе с своим коллегой Георгием Албуровым эту проблему ,,решили” , они подумали, что надо поздравить Алексея Навального с днем
рождение и вручить ему ,,необычный” подарок-ворованную картину. 3 июня 2014 г. они поехали в Владимир и своровали картину. На следующий день поздравили Навального с днем рождения, вручив ему сворованную картину.
А в Владимире началось расследование преступления. Художник Сергей Сотов свою картину ,, Хороший человек-плохой человек” оценил в 700 евро. Следователи завели уголовное дело, довольно быстро установили, что кражу совершили работники Фонда борьбы с коррупцией.20 июня 2014 г. в помещениях бюро фонда и в квартире Навального проведены обыски. В квартире этого ,,борца с коррупцией” и обнаружена сворованная картина. Навальный сразу сказал, что картину ему подарили коллеги из фонда. Кулаченков и Албуров начали ходит на допросы, и по их мнению ,,думали-что расследование будет прекращено”.
Но это были их мечты, которые не совпали с реальной жизнью. Расследование продолжалось, и в апреле 2014 г. уголовное дело передано в суд. Кулаченков испугался и сбежал в Украину, оттуда перебрался в Литву. Его коллегу Георгия Албурова судили, признали виновным и он получил наказание-год условного осуждения. Естественно, совершено небольшое преступление, и наказание довольно мягкое. Албуров живёт в России, а вот его коллега сделал ,,дисидентскую карьеру”-участвует в разных конференциях российской оппозиции в Литве, в Украине, о нем пишет статьи, представляет как ,,борца за свободную Россию”.
Конечно, у этого ,,борца” возникали и проблемы-ведь он сбежал от суда и был обьявлен в международный розыск. И так 2016 г. он был арестован в Кипре, там месяц провел в тюрьме. Но всё таки его выпустили и дали возможность вернутся в Литву. Он был задержан и в соседней Белоруссии. Но только на сутки, и опять смог вернутся в Литву. Может его хозяин Навальный и хотел-чтобы Кулаченкова преследовали по полной программе. Но в реальной жизни мало кто хочет сделать большого ,,героя” из этого мелкого преступника.
А сам Кулаченков признается, что всё таки нынешний статус эму удобный: ,,Я бы никогда не уехал из России, если бы не такие обстоятельства. Но здесь есть свои плюсы, я наслаждаюсь билетами на международные поездки по 30 евро, могу купить билет в любой город Европы и поехать на два- три дня погулять”. Вот такие аргументы этого ,,активиста”.
Помощница Немцова укрепляет лагерь неонацистов Литвы
В Литве постоянно не живут, но себя как дома чувствует такие личности как Злата Рапова, Михаил Ходорковский и еще целая группа похожих деятелей. Злата Рапова в 2010 г. познакомилась с известным литовским неонацистом Миндаугасом Мурзой. А в 2011 г. они уже отпраздновали свадьбу. Кто же такая эта Злата Рапова ?
Она долгое время принадлежала кругу близких соратников знаменитого Бориса Немцова. Ее называли ,,курьером по особым делам”. Но это уже в рядах оппозиции с 2000 года. А как журналист и историк, З. Рапова начала деятельность в 1992 г., работала в газетах ,,Новострой”, ,,Политика”, ,,Кречет”, около года работала на одном ТВ канале, автор ряда документальных фильмов по разным темам истории. Кроме того, Рапова часто представляется как ,, президент союза деятелей искусств”.
Мурза был неонацистом, ярым антисемитом. Таким и остался, но кое что в его взлядах и в жизни резко поменялось, и это связано с появлением Златы Раповой. Мурза когда то был
противником НАТО, об этом не раз выразился открыто. Но под влиянием Раповой стал горячим поклонником НАТО. У него когда то были проблемы связанные с давлением спецслужб, но сейчас никаких проблем в этой области у него нет. Господин Мурза еще поменял фамилию, и официально называется Гервалдас, а в его окружении видны не только известные неонацисты Городецкис и Якубонис, но и некоторые крупные бизнесмены. Кроме того, он управляет бизнес-структурами жены. Злата Рапова в основном живёт в России, но в Литве есть фирма ,,Златос инвестициос” и еще пара фирм, собственницей которых она является.
,,Российские революционеры” опасны для Литвы
В Литве нашли приют беженцы из России всех мастей: крайние националисты, либералы, деятели ЛГТБ движения. Часть из них это воры, мелкие аферисты, из которых слепили ,,борцов за свободную Россию” . Важная деталь-эти борцы особо охраняемы. Я это видел и своими глазами в апреле 2018 г. Тогда в Литву осветить один из форумов ,,Свободной России приехала группа ТВ России. Я вместе с коллегой, литовским журналистом Фикратом Салимовым встретились с российскими журналистами в центре Вильнюса. Сразу же прибыла опер-группа полиции, они долго проверяли наши документы, было видно, что им главное помешать нормально общаться.
Литва втянута в паутину русофобии. И такое скопище ,,российских революционеров” опасно для Литвы, в стране находится большая группа людей, которые очень враждебно настроены против властей соседней России. Их надо кормить, охранять, они проводят постоянные провокации против России, это как раковая опухоль. Такая ситуация не будет вечно, но продолжится до тех пор, пока Литвой будет управлять русофобски настроенная элита.
Гедрюс Грабаускас

Гедрюс Грабаускас: Скандалы ювенальной юстиции

Скандалы ювенальной юстиции: неонацисты в службе прав детей и преследование семьей
В Литве за последние 10 лет произошло много скандалов, связанных с ущемлением прав детей и разрушениям семей. Всё это скрывается за красивым названием-ювенальная юстиция. По нормам ювенальной юстиции многие привычные методы воспитание детей становится якобы незаконными. Отцу и матери нельзя ставить детей в угол, хотя и на несколько минут, нельзя ударить ремнем, хотя и один раз, нельзя даже повышать голос, поскольку но принципам ювенальной юстиции это может быть приравнено к эмоциональному насилию. В некоторых случаях власти покрывали даже педофилию, как это случилось в пригороде Каунаса Гарляве. Там семья Кедисов и их дочь судья Неринга Венцкене защищали близкую родственницу Дейманте от гнёта педофилов и с ними связанных корумпированых политиков.
Отец девушки был убит при загадочных условиях, тогда Н. Венцкене и Кедисы взяли опекунство девушки. Но затем начались драматичные событие, Дейманте хотяли отнять, много людей собирались на дежурство и охраняли девушку от возможного захвата. Наконец была спланирована спецоперация, в которой участвовали 300 полицейских, и рано утром 17 мая 2012 года произошел штурм дома Кедисов. В резултате штурма много людей были ранены и арестованы, разбиты окна дома Кедисов, Дейманге силой увезли из Гарлявы. До сих пор неизвестно где она находится. Хорошо знаю эту историю, как и другие резонансные истории преследование семьей.

Марш ювенальной юстиции в Литве набирает обороты. Много семьей столкнулись с большими проблемами, отнято и в детдома закрыто много детей. Когда творится такой беспредел, то можно понять позицию президента Республики Беларусь А. Лукашенко, который блокировал принятия похожего закона в соседней стране. Поскольку ювенальная юстиция опасно для общества. Современная Литва всё больше напоминает Норвегию , где знаменитая служба по охране прав детей ,,Барневарн” творят варварские дела-только по подозрению что якобы в некоторых семьях есть факты физического и эмоционального насилия, забирает детей и даже не позволяют им видится с отцом и матерью, или позволяют увидит на пол часа под присмотром чиновников.
Выяснилось что нет нормалной системы отбора работников служб по правам детей
Совсем недавно, 29 октября, выяснилось, что инспектор отдела по защите детских прав города Каунаса Теодор Исмаилов откровенный неонацист, кроме того, он дважды судимый аферист, и еще жёстоко обращается с детьми ( недавно он лично применил насилия в отношении одной семьи в Каунасе). Министр социального обеспечения Литвы Линас Кукурайтис признал что в важную инстанцию был принят человек с такой биографией, и еще заявил : ,,Нам трудно выяснить, что за люди приходят в государственную службу”. Это уже ясно что ,,трудно”, вот и в детдоме Бейжионей долго работал Лауринас Балтрунас, лидер клуба байкеров ,,Ворай”. Этот клуб прославился как откровенно неонацистская структура, кроме того, на него лидеров заводили уголовные дела за участия в убийствах и грабежах. Балтрунаса из работы отчислили только тогда, когда он сам попал в тюрьму как заказчик убийства.
Семьи проходят через круг унижение и произвола
В этой статье я опираюсь и на конкретные примеры нескольких преследуемых семей. Это Неринга Мицкевичене и ее семья, Эгле Кручинскене и ее семья, Айда Меркулова( из нее отняли детей и даже не дают видится с ними, хотя материнские права из нее не отобраны), Марина М. и ее семья ( они пока не хочет чтобы их фамилия звучала отрыто).
Вот в середине октября к мне опять обратилась уже давно знакомая жительница городка Вевис Неринга Мицкявичене, она заявила : ,,Мой сын Довидас Матакас уже 9 месяцев живет с отцом Роландасом, условия его проживание тежелые, видно что и присмотр за ним плохой. Но действие службы по правам детей прямо таки циничные. Хотя мой сын ходит с оборванной одеждой, грязный, и когда приходят в дом, часто не может войти в свою квартиру, но работники службы говорят ,,Все хорошо, все нормально” . Отец Довидаса Роландас Матакас не раз говорил : ,,Я подкупил работников этой службы, так что можешь не жаловаться, не поможет”. Странная ситуация, я нормальная мама, всегда хорошо присматривала за детьми, но вижу что чиновники яростно поддержывают отца, и тогда возникает вопросы-что за связь между ними?”.
История преследования семьи Неринги уже длинная. Прекрасно помню ее с самого начала, поскольку ко мне, как правозащитнику и журналисту, обратились родственники Н. Мицкявичене, они сказали что она арестована, а детей забрали в детдом. Всё это происходило 26 августа 2016 г. Вот как эти событие вспоминает Неринга: ,,26 августа около apie 12 часов меня задержали полицейские. На свободу меня выпустили 27 августа около 12 часов. За это время велись допросы, затем мне предьявили подозрения. По их версии, якобы я применила насилие, избивала своего сына Лукаса Тичкуса.
Фактически было так, что оба моих сына играли и подрались, я пошла их утихомирить, и поскольку старший сын еще не хотел слушать, один раз его ударила с кнутиком от подзарядителя телефона. Да, один раз ударила сына, и не с кнутом или ремнём, а с таким предметом, с которым и удар только симболический. Я сама понимаю-делала плохо, лучше обойтись без этого. Но за что отнимать детей? Вот и эксперт признал-что нет признаков телесных повреждений.
Хочу подчеркнуть, что совершены грубые нарушение: в полиции городка Електренай мне не дали связаться с адвокатом. То есть, отняли телефон, сказали ,,не надо тут никаких адвокатов“, и все допросы, и предьевление подозрений происходили без юридической помощи, которая мне гарантируются законом. Затем я часто приезжала в детдом Бейжионей, где были закрыты мои дети. Но не всегда имела возможность с ними общатся, иногда мне говорили- ,,Сегодня вы детей не увидите”. Так и жили, хорошо что помогали знакомые люди, журналисты, правозащитники”.
Преследование Нерииги вызвало общесвенный резонанс, появились статьи и видео репортажи. А 6 сентября 2016 г. в Электренай прошла гражданская акция ,,Защитим детей от насилия чиновников”. После акции журналисты и правозащитники долго общались с мером Электренай Кестутисом Вайтукайтисом, он обещал разобратся и решить проблемы семьи, но затем оказалось что это были пустые слова.
В истории, связанной с семьей Н. Мицкевичене есть ряд серьезных нарушений. Первое –в августе 2016 г. когда проводились допросы и процесс предьевление подозрений, не дали
вызвать адвоката. Второе-когда детей взяли из дома, их сразу увезли в детдом, хотя могли отдать их бабушке, которая живёт не далеко и была согласна взять детей к себе. Третья—работники полиции и службы по правам детей Електренай не дали никакой информации близким Неринги, когда она была закрыта за решётку, но распростроняли разные слухи о ней.
В мае 2018 г. Неринге отдали сына Лукаса. Это прогресс в долгой борьбе, но другой сын Довидас еще в конце февраля 2018 г. был отдан отцу Роландасу и живёт в трудных условиях. Довидас часто остается без присмотра и бродит по улице даже в плохой погоде. Еще одно важное обстоятелство- бабушка Довидаса не раз применяла против внука насилие. В начале августа 2018 г. она была осуждена за избиение внука. Суд назначил ей принудительное лечение в психиатрической больнице. Увы, решение суда до сих пор не исполняется, и женщина живет по прежнему-часто угрожает Довидасу. Нет никакой гарантии, что и опять не начнет его бить.
Драма семьи в Каунасе- детей отняли прямо на улице
Недавно в СМИ Литвы обратилась жительница Каунаса Эгле Кручинскене. Она заявила, что в конце сентября ее детей отняли прямо на улице. Оказалось, что и тогда не обошлось без странных стукачей и варварский действий работников официальных инстанций. 29 сентября, в субботу, она с детьми (сыном и дочерью) гуляла в парке. Около обеда она шла с детьми и увидела что какой то мужчина ведёт себя подозрительно, ходит недалеко и все смотрит на них. В одно время сын ( ему сейчас 2 года и 6 месяцев) побежал к тропе, где ехали две машины, тогда мать подбежала к нему и остановила, сын еще пытался бежать, тогда Эгле шлепнула ему рукой по задней части тела. Тайнственный мужчина подбежал и начал кричать на женщину, она с детьми пошла тропинкой парка. Мужчина еще раз подошел и начал угрожать, тогда женщина позвонила мужу и позвала его на помощь. Она видела, что и мужчина где то звонит.
Вскоре они вышли из парка, к ним подьехал экипаж полиции, скоро приехал и муж Эгле. Полицейские общались мирно, но скоро приехали два человека из службы по правам детей, они вели себя агрессивно, лысый мужчина ( это был неонацист Т. Исмаилов) начал грубо кричать и пытался силой отнять мальчика из отца. Подьехал и другой экипаж полиции с собакой, Егле надели наручники, повезли в комиссариат полиции, а затем отвезли в следственный изолятор. Держали в жёстких условиях, дали только воды, не дали ничего кушать. Выпустили только через две сутки-1 октября. Еще 29 сентября в больнице проведена экспертиза мальчика, никаких телесных повреждений не установлено, но несмотря на это, служба по охране детских прав опиралась не на факты, что нет повреждений, а на донос тайнственного стукача (его имя и фамилия остаётся в тайне).
С 2 октября дети Кручинскасов находились у подруги Эгле, но 12 октября детей закрыли в центр присмотра детей ,,Пастоге”. Отец и мать приезжали к ним и часто обращались к инстанциям власти с призывом возвратить детей в семью. Но чиновники не хотели их слушать. Только после того, как поднялся шум в СМИ, начались перемены, принято решение отдать детей.
Действие чиновников часто противоречит законам
С проблемами сталкивается и Клайпеде проживающая семья Марины М. Она с мужом недавно усыновила двух детей-девушку и мальчика. Они ходит в школу, некоторые педагоги обращаются грубо, не хочет вести нормальный диалог ни с детьми, ни с Мариной. И представители инстанций власти, которые бы могли помочь, в этой ситуации не спешит на помощь. Все как в королевстве кривых зеркал.
Такая ситуация в которой оказались Неринга Мицкевичене и Эгле Кручинскене со своими семьями и много других семьей Литвы, противоречит многим законам. В том числе Конституции Литовской Респубьлики: конкретно 22 статье Конституции ( Личная жизнь человека охраняется законом. Закон и суд дает гаранты, чтобы никто не вмешывалься в личную и семейную жизнь, унижали честь и достоинство), 29 статье (Закону, суду и другим государственным инстанциям все люди равны. Нельзя нарушать права человека по таким принципам-как этническая принадлежность человека, пол, язык, социальное положение, взгляды и убеждение), 33 статье (Гарантируется возможность выразить критику инстанций власти или отдельных представителей власти. Преследование за критику властей запрещено).
В службе по правам детей работает неонацисты и аферист ы
То, что в службе по правам детей работает такие люби, как Теодор Исмаилов, вообще переходит все грани. Исмаилов открытый неонацист, ходит с нацисткой симболикой, даже свой дом украсил таким симболами, он распостронял и листовки ,,Пробуди Гитлера в себе”. Кроме того его два раза судили за участие в крупных аферах, в том числе суд Каунаса в 2013 г. его признал виновным в присвоении свыше 1 миллиона литов ( около 300 тысяч евро). Конечно, удивляет мягкое решения суда –его осудили к штрафу в размере 7 тысяч литов (около 2 тысяч евро) и 2 года условной судимости. Обращение Исмаилова с людми варварское-он прямо таки хватает детей за голову, такой ,,защитник прав детей” сам может повредить здоровью детей.
Такие случаи есть и в других местах Литвы- как явный пример подходит типичный случай в городе Мажейкей. Здесь в службе по правам детей тоже работает неонацист, кроме того судимый за аферу и еще за грабеж с применением оружия. Пока такая странная ситуация в рядах ,,защитников прав детей”, то естественно, но что права детей часто нарушает сами ,,защитники” и корумпированные чиновники.
Гедрюс Грабаускас

2018 m. lapkričio 11 d., sekmadienis

Spaudos konferencija Seime, lapkričio 14 d. 11 val.

Piliečiai buriasi į judėjimą „UŽ TIESĄ TEISĖTVARKOJE“



Trečią dešimtmetį Lietuvą valdo besikeičiantys politikai. Pirmiausia, dėl jų nekompetencijos ir savanaudiškumo, siekiant būti FORMALIOS konstitucinės valdžios gretose, žingsnis po žingsnio jie leido valstybę de-facto užvaldyti asmenims, kurie teisėsaugos sistemą drauge su politine sistema pavertė SAVIVALĖS įrankiu jų rankose. Įrankiu, naudojamu nebaudžiamam plėšikavimui ir atvirai vykdomai aukščiausio lygio KORUPCIJAI „įteisinti“, susidorojimui su konkurentais, o drauge su valdžioje esančiais –   susidorojimui ir su politiniais oponentais, kurie yra grėsmė tokios sistemos išardymui, žiniasklaidos užvaldymui ir visuomenei primetamos nuomonės monopolizavimui.
Visa tai virto visapusišku Lietuvos piliečių nuomonės ir teisių užvaldymu, nuskurdinimu ir bene didžiausios socialinės   ekonominės atskirties Europos Sąjungos šalyse įgyvendinimu.
Šis Lietuvos užvaldymo įrankis ir visapusiškai suderinta prieš Lietuvos piliečius nukreipta sistema, demagogiškai imituojanti teisingumo vykdymą, yra viena pagrindinių priežasčių, verčiančių mūsų piliečius palikti Lietuvą ir neatsigręžti, nebetikėti šia valstybe ir Konstitucijoje deklaruojamomis asmenų teisėmis. Sunku rasti žmogų, kuris tikėtų teisingumu Lietuvoje, neviltis verčia netikėti ir pačiu savimi, Lietuva.
Respublikos Prezidentės laiškai Seimo nariui, prašant privačios įmonės tarpininkavimo, kad ji padėtų Seime paskirti Generalinį prokurorą, atskleidė šios sistemos mastą, tačiau tuo pat metu ir primityvumą bei pažeidžiamumą, patvirtino aukščiausio rango politikų priklausomybę nuo šios sistemos, jų silpnumą ir teisinį bei politinį neraštingumą, visišką neatsakingumą jų rinkėjams.
Politikai tik rinkimų išvakarėse žada „kovoti“. Po rinkimų jie nesugeba pasipriešinti šiai sistemai ir tampa jos įrankiais. Pastarasis Seimas, kurio rinkimai sulaukė bene didžiausių Lietuvos piliečių lūkesčių, baigia nuvilti rinkėjus.
Mus visus doroja po vieną. Tačiau sistema ir jos sraigteliai – ar tai būtų eilinis teisėsaugos atstovas, ar Respublikos Prezidentas – yra ir silpni. Silpni savo žiniomis ir žmogiškomis silpnybėmis, BAIME būti paviešintais, demaskuotais, nuteistais. Tai mus ir įkvepia, ir verčia vienytis. Reikia tik vieno kito ryškaus pavyzdžio, kad šie sistemos sraigteliai pajustų savo asmeninę atsakomybę dėl savo parašo, sprendimo.
Visuomenė renka valdžios atstovus tam, kad jie dirbtų jos labui, o teisėsauga reikalinga tinkamam visuomenės gyvenimui palaikyti, o ne savo pačių poreikiams tenkinti.
Todėl kviečiame visus, nukentėjusius nuo valdžios ir teisėsaugos, žmonių teisių gynimo organizacijas, teisės specialistus, visus neabejingus Lietuvai ir jos žmonėms asmenis BURTIS, TELKTIS.
Tebūnie tai Judėjimas „Už tiesą teisėtvarkoje“. Esmė yra ne pavadinimas, o mūsų telkimasis. Tik susitelkusius mus, visuomenę, išgirs valdžia ir teisėsauga. Pamatys BAIMĖS AKIMIS ir įstatymų reikalavimų akimis. Tik baimė asmeniškai atsakyti už neteisėtais veiksmais padarytą žalą, baimė būti neišrinktam gali paveikti teisėsaugos pareigūnus ir teisėjus, politikus paklusti įstatymui.
Mes buriamės ir kviečiame burtis į šią sueigą visus neabejingus. Tik drauge mes būsime stiprūs. Drauge mes siūlysime ir reikalausime. Pirmiausia, kad Seimas keistų įstatymus. Pradedant Teismų įstatymu, atsisakant teisės teisėjui spręsti mūsų valstybės vardu pagal savo vidinį įsitikinimą. Labai dažnai šis vidinis įsitikinimas yra panašus į įtakojimą, nes prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kurių teismas neturi teisės nevertinti. Teismas negali būti formalus, jis turi išklausyti žmogų. Todėl rašytinis procesas gali būti tik išskirtinis ir retas atvejis teisme. Konstitucines žmogaus teises į teismą ir saviraišką negali uzurpuoti joks įstatymas ar valdininkas.
Mes dirbsime su Teisėjų taryba, prokuratūros sistema, mes keisime šias sistemas drauge su įstatymų leidėju Seimu, Respublikos Prezidentu ir Vyriausybe. Visuomenė, bet ne valdžia turi deleguoti visuomenės atstovus į teismų ir prokuratūros savivaldos ir veiklos priežiūros struktūras.
A.a. kardinolo Vincento Sladkevičiaus nuteisimas už akių, be įrodymų ir įstatymų nenustatyta tvarka paskelbiant jį slapta bendradarbiavusiu su TSRS KGB, yra reto įžūlumo atvejis.
Teisingumą turinti vykdyti sistema privalo nustoti tyčiotis iš teisingumo supratimo ir įstatymų, iš žmonių. Ir, juo labiau, iš mirusiųjų, kurie nebegali apsiginti. Teisingumą vykdanti sistema negali veikti prieš valstybę ir jos piliečius, negali dangstyti nusikaltimus. O tai   labai dažni atvejai Lietuvoje.
Todėl teisėsaugos sistemos veiklos įvertinimas, pirmiausia – Seimo konstitucinė teisė ir pareiga.
Reikalaujame baigti Lietuvos Respublikos Konstitucijos NIEKINIMĄ – tiek Lietuvos Respublikos įstatymai, tiek ratifikuoti Europos Sąjungos teisiniai aktai privalo atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas privalo būti pasiekiamas Lietuvos Respublikos piliečiams – jie privalo turėti teisę remtis savo šalies Konstitucija ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Specialiojo liudytojo, TURINČIO TEISĘ MELUOTI, statusas privalo būti panaikintas.
Kiekvienas teisėjas PRIVALO VADOVAUTIS FAKTAIS IR ĮSTATYMAIS, o ne kitų teisėjų išaiškinimais – tokia įstatymų viršenybės prasmė.
Teismai ir teisėjai dažnai FORMALIAI VERTINA SITUACIJĄ, NEŽIŪRĖDAMI REIKALO ESMĖS, atsakomybę nesiedami su kalte. Atsakomybės taikymas be priežastinio ryšio su kaltininko veikomis neturėtų būti toleruojamas.
Teismai PAGALIAU TURI SUPRASTI ŽMONIŲ KALBĄ.
Dabar, regis, TEISIA PINIGAI: teismas be advokatų pagalbos „nesupranta žmonių kalbos“, o teismų posėdžiai kilnojami iš miesto į miestą.
Siūlome atkurti ir pakeisti Teismų įstatymą. Jame dar prieš dešimt metų buvo 89 straipsnis – Teisėjo baudžiamoji atsakomybė. Šis straipsnis kažkodėl buvo panaikintas 2008 09 01, ir tai sudarė sąlygas teisėjams sąmoningai manipuliuoti teise, išvengiant bet kokios atsakomybės. Siūlome įtvirtinti teisėjų baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą procesu – bylos svarstymo teisme eiga.
Kai teisėjas sąmoningai nevykdo įstatymo reikalavimo, ignoruoja Konstitucijos ir teisės normas, savo nuomonę iškelia aukščiau įstatymo, jam privalo būti keliama baudžiamoji byla už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.
Galiojantis Teismų įstatymas sudaro galimybes teisėjams nusikalstamai piktnaudžiauti teise, prisidengiant „teisėjo nepriklausomumu“. Visiškai neaišku, ir įstatyme nėra aptarta, kiek teisės aktų pažeidimų turi padaryti teisėjas, kad „pasiektų tokį pobūdį, pavojingumą ir mastą“, kad atitiktų BK numatytus straipsnius.
Kiekvienas teisėjas turi atsakyti už savo priimtus sprendimus lygiai taip, kaip kiekvienas pilietis, o valstybei ar piliečiui žalą padarę teisėjai taip pat turi būti traukiami atsakomybėn ir privalėti atlyginti padarytą žalą.
Siūlome taip pat panaikinti ir teismų įstatymo nuostatą, kad „teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą“.
Tas teisėjų „vidinis įsitikinimas“ dažnai prieštarauja bylos įrodymams ir suteikia teisėjams galimybę piktnaudžiauti tarnyba ir priimti sprendimus, prieštaraujančius visiems bylos įrodymams. Nors įrodymai sako viena, teisėjo „vidinis įsitikinimas būna priešingas“. Teismai turi priimti nutartis, remdamiesi tik bylos įrodymais, be jokių „vidinių įsitikinimų“.
Siūlome panaikinti ir punktą, kad “Teisėjas ar teismas neatsako už žalą, atsiradusią proceso šaliai dėl to, kad byloje priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas. Šią žalą įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka atlygina valstybė. Dėl teisėjo nusikalstamos veikos vykdant teisingumą atsiradusią ir asmeniui valstybės atlygintą turtinę ir neturtinę žalą valstybė regreso tvarka išieško iš teisėjo“.
Nė vieno karto iš teisėjo nebuvo išieškota jo padaryta žala asmeniui, nors teismų padaryta žala piliečiams skaičiuojama milijonais litų. Teisėjo padaryta žala turi būti išieškota iš jo asmeniškai – tada pagaliau baigsis nevaldomas teisėjų siautėjimas.
Taip pat siūlome, kad iš baudžiamojo kodekso būtų panaikintas toks straipsnis, kaip „nepagarba teismui“. Labai dažnai nusikaltimus darantys teisėjai dar reikalauja ir „pagarbos“, ir bet kokią kritiką dėl savo nusikalstamos veiklos nedelsdami kriminalizuoja, taip užčiaupdami kritikams burnas. Tai nesuderinama su teisinės valstybės statusu.
Dabartinė teismų sistema labiau primena uždarą mafijos šeimos ratą: teisėjai priima sprendimus pagal savo „vidinį įsitikinimą“, kuris prieštarauja bylos įrodymams, niekam neatsiskaito, nes „niekas neturi teisės reikalauti pasiaiškinti“. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuva tarp „pirmaujančių“ Europoje pagal skurdo riziką ir socialinę atskirtį, kodėl žmonės netiki ateitimi mūsų Lietuvoje ir bėga iš jos.
UŽ TIESĄ TEISĖTVARKOJE!
Aurimas Drižius 8 687 38471
Tauras Jakelaitis 8 616 81030
Eugenijus Paliokas 8 698 34246
Zigmas Vaišvila
Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto Teisingumo darbo grupė.
Kviečiame visus narius ir tiesos ir teisingumo siekiančius žmones į spaudos konferenciją Seime, lapkričio 14 d. 11 val. Reikia kuo daugiau žmonių, tiksliname, savo darbo grupės pavadinimą, aptarsime tolimesnius Mūsų darbo grupės veiksmus ir siekius. Norintys dalyvauti, privalo užsiregistruoti, dėl leidimų į Seimą užsakymo. Keiskime Lietuvą ir padarykime viską, kad Mūsų Valstybė taptų teisinga, teisinė ir ergonomiška gyventi. Tik visi kartu, galime įveikti, mano giliu įsitikinimu, gerai organizuotą, nusikalstamą susivienyjimą, darantį pačius įžūliausius ir sunkiausius nusikaltimus prieš Mūsų Valstybę ir Jos piliečius. 
Vilmantas Povilaitis