2018 m. spalio 22 d., pirmadienis

Sadistinio normalių šeimų terorizavimo norvegiško barnevernet pavyzdžiu praktikos visu gražumu skleidžiasi ir Lietuvoje.

Vytautas Sinica

Žiūrint galima apsiverkti. Sadistinio normalių šeimų terorizavimo norvegiško barnevernetpavyzdžiu praktikos visu gražumu skleidžiasi ir Lietuvoje. Kaune abu vaikai iš normalios (socialios, išlaikančios, mylinčios, ne alkoholikų ir t.t.) šeimos atimti tuo pagrindu, kad kažkokie pavlikai morozovai pamatė mamą pliaukštelint per ranką vaikui, kuris neatsišaukdamas į kvietimą bėgo į gatvę (ar į dviračių tako posūkį, ne esmė).
Žinoma, niekas nesako, kad gerai vaikams pliaukšėti, tai nėra pavyzdinis auklėjimas. Bet tik fanatikai gali sakyti, kad dėl to verta atimti vaikus. Mažiausiai dėl penkių priežasčių, būtina kuo skubiau gelbėti Lietuvą nuo tokių fanatikų siautėjimo.
1) vaikui visada didžiausia trauma yra būti atskirtam nuo mylimų ir mylinčių tėvų. Tai didžiausia trauma ir tėvams, nors fanatikams, tėvų jausmai ir nerūpi. Tokie atėmimai vaikams kenkia labiau nei pliukštelėjimai per ranką ar per striukę.
2) fanatikams siekiant išnaikinti ‘visas smurto formas’ viskas buvo suniveliuota. Tai absurdiškiausias rezultatas. Nebėra aiškios skirties tarp tėvų, kurie iš tiesų muša vaikus ir sukuria Matuko istorijas ir tėvų, kurie pasidavę silpnumui ir emocijai kartais pliaušteli, stipriai timpteli už rankos, duoda sprigtą ar dar ką nors panašaus.
Tarp šių atvejų yra praraja – praraja tarp mylinčių tėvų ir smurtautojų. Prisidengdama kova prieš smurtautojus valstybė ėmėsi ardyti mylinčių tėvų šeimas.

3) valstybė nežino geriau už tėvus ir neturi teisės kištis į normalių tėvų auklėjimą. Visais laikais žmonės mokėjo auginti vaikus be valstybės priežiūros. Staiga nebemoka. Tarnybų babcės ateina ir aiškina, kad auginti reikia taip ar taip, tarsi žinotų geriau už tėvus. Jos nežino ir negali žinoti. Būtinai pažiūrėkite į buką žvilgsnį reportaže kalbančios specialistės, kuri sako, kad vaikai pagrįstai atimti, nes užfiksuoti pliaukštelėjimai.
Šitas žmogus ne tik neturi širdies. Jis ir analitinio proto neturi, nes normas taiko kaip bezdžionė – aklai ir neatsižvelgdamas į jokias sudėtingo gyvenimo aplinkybes. Jos akyse pliaukštelėjusi mama ir Matuką sudaužę tėvai yra tas pats. Tokių tarnautojų daugybė – jie kas mėnesį atima šimtus vaikų. Ir mes tą pasyviai stebim ir leidžiam.
4) būtinai atsiras sakančių, kad dėl gero tikslo, kad tėvai visai nebesmurtautų prieš vaikus, kad suprastų, kad negalima kelti nei balso, nei rankos, kažkam teks pakentėti, bet tikslas vertas aukos. Tai patys baisiausi žmonės. Saugokitės jų. Jie pasiruošę dėl savo utopinio tėvų išauklėjimo paaukoti tiek konkrečių klykiančių vaikų, kurie bus atskirti nuo savo verkiančių tėvų, kiek reikės jų svajonei išpildyti. Tikrovė jiems nerūpi, jiems rūpi jų sapnas.
5) nors nesu emocingas, turiu užtektinai empatijos suvokti, kad absoliuti dauguma žmonių pasaulyje yra emocinės būtybės, pasiduodančios pykčiui, aistrai, baimei, panikai ir taip toliau. Neįmanoma ir nereikalinga, kad tėvai su vaikais elgtųsi kaip metodiški robotai, visada atitinkantys tėvystės vadovėlį, niekada nesuklystantys.

Pliaukštėlėjimai, balso pakėlimas ir bjaurūs žodžiais, išsprūstantys iš kantrybės išvestiems tėvams, nėra pavyzdinės tėvystės atributai ir geriau, kad jų būtų kuo mažiau. Bet niekada, būtent niekada, negalima su tokiais normalių tėvų normaliais paslydimais kovoti atiminėjant iš tėvų vaikus. Šeimų ardymas yra nusikaltimas, o ne geras darbas.
Kviečiu dalintis – jei ne įrašu, tai pačiu TV reportažu.


2018 m. spalio 19 d., penktadienis

Prezidentas Rolandas Paksas: Genocidas skurdu

Genocidas skurdu

Genocidas skurdu

Kainų kilpa Lietuvoje vis labiau veržia paprasto žmogaus kaklą.
Šiandien Tauta yra pastatyta prieš faktą, jog artimiausiu metu net už sunaudotą elektrą turės atseikėti brangiau.
Laisvosios rinkos „baltųjų apykaklių“ šaukliai gerokai iš anksto paskelbė, kad jų apetitus neišvengiamai teks tenkinti.
Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri pridengta valstybės vardu iš tiesų yra pašaukta tarnauti įtakingoms interesų grupėms, gruodį turės nustatyti naujus elektros energijos tarifus buitiniams vartotojams.
Šią „žinią“ bandoma pateisinti beveik trečdaliu išaugusiomis didmeninėmis elektros kainomis, pagal kurias atsiskaito valstybinis energijos skirstymo operatorius.
Baigiantis metams vietiniai energetikos vilkai negali nereikalauti didinti elektros tarifų į ateitį, nes, pasirodo, praeityje išaugo vidutinė didmeninė elektros kaina, kurią jie sumoka išoriniams tiekėjams.
Kitaip tariant, Lietuvos energetikos ūkis šia prasme tapo absoliučiai priklausomas nuo aplinkybių, kurias jam diktuoja išoriniai subjektai, kaip valstybės kainų reguliuotojai - priklausomi nuo vietinių elektros prekeivių valios.
Lietuva importuoja daugiau kaip tris ketvirtadalius elektros energijos iš Baltarusijos, Rusijos ir Latvijos, todėl Kainų komisija tegali atlikti tik simbolinį statistų vaidmenį šiame tariamo kainų nustatymo spektaklyje.
Tačiau greitai kaimyninę Baltarusiją iš šio sąrašo bus galima išbraukti: paleidus Astravo atominės elektrinės reaktorius Lietuva ne tik nepirks „nešvarios“ elektros energijos, bet taip pat ir daugybės baltarusiškų prekių, kurios bus pagamintos naudojant šią elektros energiją.
Energijos gamyba kaip pagrindinė pramonės šaka Lietuvoje praktiškai yra nunykusi. Didžiosios Lietuvos elektrinės veikia tik rezerviniais pajėgumais ir yra paverstos brangiai išlaikomais muliažais, kuriuos užkūrus visu pajėgumu vartotojai turėtų atiduoti visus likusius pinigus už nacionalinę elektros energiją.
Apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo aplinkybes ir kaštus, kurie ne vieniems metams užgulė Lietuvos pečius, neverta net kalbėti. Veikiančios atominės elektrinės skubotas uždarymas ir naujo reaktoriaus nepastatymas yra nacionalinės energetikos sistemos sunaikinimo amžiaus afera ir mirtinas smūgis, kurį jai sudavė įtakingos tarptautinės verslo grupės ir jas aptarnavę vietiniai politikai.
Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, jog vėjo jėgainių malūnai Lietuvoje sukasi tik dėl kraštovaizdžio paįvairinimo, o saulės baterijų sistemos labiau yra skirtos atsinaujinančios energijos kontrolieriams iš Briuselio patenkinti.
Nežiūrinti to, kad Lietuvos gyventojai ir taip yra priversti mokėti palyginus aukštą kainą už elektrą, jos perpardavinėtojai skaičiuoja pelną, kuris, pavyzdžiui, pirmąjį šių metų pusmetį sudarė 84,3 mln. eurų prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją.
Kitaip nei cinizmu negalima pavadinti energetikos ministro patikinimų, jog „kartu su Kainų komisija, bendrovėmis „Litgrid“ ir ESO mėginama rasti rezervų, kad galimas kainos augimas būtų kuo mažesnis“.
Gyventojams visą laiką buvo žadama, jog už elektrą jie mokės mažiau: kai atplauks laivas „Independent“ į suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, kai modernizuosime Elektrėnus ir paleisime kombinuoto ciklo bloką, kai visu pajėgumu pradės veikti vienintelė Baltijos šalyse Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, kai susijungsime kabeliu su Švedija.
Kitaip nei manipuliacijomis visuomenės patiklumu ir žaidimu viešaisiais ryšiais nebegalima pavadinti teiginių, jog kainų augimą Lietuvoje gali pristabdyti „lietingesni orai, labiau įsukę hidroelektrinių turbinas, didesnė gamybos apimtis vėjo jėgainėse, mažesnė elektros energijos paklausa, o pagrindinė kainų augimo priežastis tebėra antrą mėnesį vykstantis elektros jungties su Švedija „NordBalt“ remontas“.
Panašu, jog dauguma lietuvių šeimų, greta brangstančių degalų, augančių būtinų maisto prekių bei paslaugų kainų, greitai nebeišgalės iš viso pakelti pragyvenimo kaštų naštos bei susimokėti už dujas, šildymą ir nuolat brangstančią elektrą.
Liks viena vienintelė galimybė: prašyti lietaus, kad suteiktų malonumą nusiprausti bei saulės, kad greičiau užtekėtų, nes „piemenėliams labai šalta“.

Po kalbos iš Seimo tribūnos studentas šiurkščiai išvadintas R. Karbauskio pakaliku


Po kalbos iš Seimo tribūnos studentas šiurkščiai išvadintas R. Karbauskio pakaliku

Žurnalistai, ar psichotroninio montažo specialistai?

Žurnalistai prieš visuomenę

Mintis, kad žurnalistai gali būti priešiški visuomenei, skamba eretiškai, jeigu ne piktybiškai. Tačiau tai ne šiaip eilinė profesija, o ketvirtoji valdžia. Tai valdžios rūšis, kuriai tenka stebėtinai mažai atsakomybės ir kontrolės. Neseniai minfo.lt publikavo interviu su Nagliu Puteikiu, kur jis pastebėjo, jog Lietuva civilizuoto pasaulio šalis, neturinti visuomenės kontrolės teismams. Tai sudaro prielaidas kilti tokiems visa drebinantiems  skandalams kaip Garliavos pedofilijos istorija, kurios kelia susipriešinimą ir plečia gyventojų nepasitikėjimą savo valstybe.
Žurnalistika yra dar viena tokia valdžios rūšis, kuri veikia kone be apribojimų. Kaip ir teismų atveju, pasikliaunama žurnalistų savikontrole, veikia užkardymai skleisti šmeižtą apie konkrečius asmenis. Dar žurnalistams, kaip ir visiems žmonėms, galioja ribojimas kurstyti neramumus, smurtą ir panašiai. Jiems palikta visiška laisvė skleisti nuomonę, piršti šaliai vienas ar kitas vertybes. Smegenų skalbimą už atlygį nelaikome korupcijos rūšimi. Tai, už ką dabar į teismus vaikšto E. Masiulis, žurnalistikoje yra įprasta praktika. Tikriausiai neatskleisiu jokios paslapties, kad viešųjų ryšių agentūros tik tuo ir užsiima – paima iš užsakovo pinigus ir perduoda juos žurnalistams mainais už tai, kad padarytų poveikį gyventojų nuomonei.  Kuo ne prekyba įtaka?
Žinoma, tenka banaliai paminėti, kad ne visi žurnalistai yra nesąžiningi, taip pat ne visa jų veikla yra piktnaudžiavimas. Jokia valdžia – nei vyriausybė, nei teismai – negalėtų išlaikyti savo įtakos, jeigu visi jų veiksmai būti vien tik kenksmingi visuomenei. Taip ir šioje srityje - yra visko. Tačiau su žurnalistika atvejis tas, kad pernelyg retai susitelkiame į pelus.
Žurnalistai pakeitė kunigus nuo religijos nusigręžusiame pasaulyje. Žmonės įtikėjo, kad be kunigo jie įgaus sąžinės laisvę, tačiau kone iš karto susidūrė su begėdišku smegenų skalbimu, kuriuo užsiėmė ne tik totalitarinių režimų, bet ir demokratijų žiniasklaida.
Tai, kad totalitarinių ar autoritarinių režimų žiniasklaida taikosi sumindyti asmens sąžinę, iškreipti jo vertybes, paversti valdžiai klusniu zombiu, daugeliui yra žinomas dalykas. Nujaučiame kad ką tai panašaus su mumis daro ir „laisvoji žiniasklaida“, tačiau mažiau įsisąmoniname kiek giliai siekia jos įtaka ir kokiais metodais ji veikia.  O atidesnis žvilgsnis į žurnalistikos gilumas mums atskleis, kad demokratinė žiniasklaida neretai naudoja tuos pačius metodus.
  Pagrindinis skirtumas nuo totalitarinės žiniasklaidos yra toks: totalitarinė žiniasklaida perša vyriausybės nurodytas tiesas, o demokratinė žiniasklaida – stambiojo kapitalo pageidaujamą mentalitetą ir gyvenimo būdą. Įtakos skleidimo būdas yra panašus – formuojama nuomonė, kad priėmęs žurnalisto peršamas tiesas tapsi šviesus ir laimingas, o nepriėmęs turėtum susilaukti visuomenės atstūmimo ir netekti ateities. Žinoma, totalitarinėje visuomenėje žurnalistų darbą dar parems jėgos struktūrų represijomis, ko beveik nėra demokratijoje, tačiau tai nereiškia, kad pačių žurnalistų metodai labai jau skiriasi. Tačiau totalitarinėse visuomenėse žurnalistai bent jau neleidžia visuomenei instrukcijų kaip su jais bendrauti. Įsivaizduokite, jeigu nuorodas kaip su jais bendrauti leistų kirpėjai ar net tie patys politikai...
Ko gero, reikia išsamaus pavyzdžio kaip mus formuoja „laisvoji žiniasklaida“. Tai gerai pamatysime išklausę vaizdo turinio kūrėjo Coach Red Pillpasakojimo kodėl šiuolaikinės moterys tokios nelaimingos. Esama nemažai duomenų, kad moterys jaučiasi laimingos tuomet, kai sukuria harmoningą šeimą bei aukoja save vaikams. Tačiau po karo tokia nuostata nepatiko korporacijoms, todėl jos ėmė keisti moterų mentalitetą – paleido propagandą, kad laisva šiuolaikinė moteris rinksis karjerą, o šeimos bei vaikų gali ir apskritai nebūti. Tam stambusis verslas turėjo merkantilišką interesą – jeigu moterys nesėdės namuose, o veršis dirbti, darbuotojų pasiūla gerokai išaugs, dėl to sumažės atlyginimai (sąnaudos darbui, jeigu kalbėsime verslo kalba).
Greta to moteriški žurnalai suformavo joms nuomonę, kad laimės ir meilės jos pasieks leisdamos savo pinigus visokiems drabužiams ir pasigražinimams. Atėjo ištisa karta moterų, kurios negimdo vaikų, nevykdo šeimyninių pareigų, todėl netinkamos vesti ir yra pasmerktos vienatvei. Ši problema pokomunistiniuose kraštuose dar tik įsibėgėja, o štai senuosiuose Vakaruose vyrai vis dažniau renkasi su moterimis nesusidėti – ne tik kad nekurti šeimų, bet ir apskritai su jomis kiek galima mažiau bendrauti. Ypač šią tendenciją paskatino trečiosios kartos feminizmas – metoo mada kaltinti vyrus nebūtais dalykais ir teisti neįrodžius kaltės.
Tačiau pažvelgę į feminizmą per stambiojo verslo interesų prizmę pamatysime, kad moterys tapo tiksliai tokios, kokių reikia korporacijoms – sudeginančios savo gyvenimą besiaukojant dėl nepažįstamų žmonių, o uždarbį išleidžiančios tų pačių korporacijų pelnui didinti (gaminiams, kurių reklamomis gausiai iliustruoti tie patys moterų žurnalai).
Pažvelkite į bet kurią gluminančią tendenciją mūsų politikoje ar gyvenimo būde ir pamatysite, kad ji yra visiškai logiška ir prasminga žvelgiant iš tarptautinės bendrovės pelno perspektyvos. Migrantų krizė – siekis padaryti tą patį ką ir su moterimis, t.y. papildyti darbuotojų pasiūlą ir dar labiau nuspausti atlyginimus; vartotojų visuomenės propagavimas – tegu visi ima kreditus ir už juos perkasi būstą; gėjų teisės – tolesnė šeimos diskreditacija, kad žmonės nesidaugintų ir kuo daugiau savęs aukotų darbovietei.
Kaip matote, žurnalistai be skrupulų aptarnauja stambiojo verslo darbotvarkę ir niekas iš jų neprabyla, kad gal čia kas tai nedoro ir netinkamo. Kuo jie skiriasi nuo sovietinių propagandininkų, pardavusių savo sielą vardan privilegijų ir materialinės gerovės?
Reikia pažvelgti, ką žurnalistai daro su stojusiais skersai kelio stambiojo verslo interesams. Tokius, aišku, jie demonizuoja ir pateikia kaip atsilikusius bei kenksmingus visuomenės gerovei. Pavyzdžiui, kai naujoji valdžia ėmėsi pažaboti alkoholio pramonės diktatą, ypač uždrausdama alkoholio reklamą, žurnalistai gausiai išpylė riebių dergalų, taip siekdami nuteikti žmones prieš tuos, kurie juos traukia iš alkopramonės manipuliacijų liūno.
„Laisvoji žiniasklaida“ ne tik skalbia gyventojams smegenis, bet ir siekia įtvirtinti stambiojo verslo kontrolę šalių vyriausybėms. Žinoma, visiems jau ir taip žinoma, kad tarptautinės bendrovės kontroliuoja viršnacionalines institucijas, dėl ko šios tampa vis atgrasesnės piliečiams ir rinkėjams.

Pastaruoju metu žiniasklaida tapo gerokai aršesnė savo auditorijos atžvilgiu. Tai galioja ne tik Lietuvai, bet ir visam Vakarų (o ir likusiam) pasauliui. Pakanka pažvelgti kaip Rusijos žiniasklaida persimainė įvykus Maidanui Kijeve – ukrainiečiai išvadinti fašistais ir kraugeriais, ištisus mėnesius Rusijos naujienose ši „žinia“ buvo kone vienintelė.
Tokio išprotėjimo požymių rasime ir Vakaruose. Nors JAV prezidentu tapus D. Trumpui JAV ir tarptautinė padėtis smarkiai pagerėjo – nieko nebegirdime apie ISIS teroro išpuolius, piktybinių režimų branduolines programas, sustojo demokratinių šalių slinkimas į autoritarizmą, pažabotas Kremliaus agresyvumas – žiniasklaida nepaliaujamai isterikuoja apie tai, koks Trumpas beprotis ir kaip griauna demokratiją.
Lietuvoje matome tą patį. Iš pradžių, vos tik rinkimus laimėjo valstiečiai, žiniasklaida isterikavo, kad tai bukapročiai neišmanėliai, nuo kurių Lietuvą teks gelbėti „respektabilioms politinėms jėgoms“. Po poros metų, kai visi pamatė, jog nieko katastrofiško  šalyje nevyksta – priešingai, matome sparčią, tačiau tuo pačiu ir tvarią raidą – mums pradėjo piršti mintį, kad R. Karbauskis įvedinėja diktatūrą. Žurnalistai skleidžia beprecedenčius šmeižto ir paniekos valdžiai kiekius, net nemėgina dangstytis, kad atsisakė bet kokio objektyvumo siekdami nuversti valstiečius; tuo pačiu neobjektyvumu ir agresyvumu politiniams oponentams kaltina R. Karbauskį, kuris neva kėsinasi į teisingą žodį.
Reikia suprasti, kad šis puolimas nėra asmeniškas. Naujoji valdžia tiek Lietuvoje, tiek JAV, tiek kitose iš korporacijų diktato ištrūkusiose šalyse grasina stambaus kapitalo dominavimui, jų „teisei“ skalbti žmonėms smegenis, formuoti jų gyvenimus taip, kad stambusis verslas iš žmonių išspaustų kiek įmanoma daugiau pelno. Jie stengiasi, kaip matėme filme „Matrica“, prisisiurbti prie mūsų syvų ir juos iščiulpti.
Pastebėkime, kokį ginklą prieš mus naudoja šiuolaikinė žurnalistika. Visuose melagingos žiniasklaidos naudojamuose naratyvuose rasite dvi pamatines veikliąsias medžiagas – pagiežą ir isteriją. Šiomis priemonėmis žiniasklaida ilgą laiką sėkmingai diegė politinio korektiškumo ir gyvenimo būdo normas. Pavyzdžiui, leftistų pasakojime apie tai, kodėl turėtumėte atsisakyti sveiko požiūrio į šeimą, rasite abu šiuos elementus. Būti „homofobišku“ yra baisiai žema ir šlykštu, o jeigu vien tai nepadeda pasiekti nuomonės pasikeitimo, paleidžiama tikra psichinė prievarta – imama isterikuoti, kad siautėja homofobai, kurie gniuždo gėjus ir tempia šalį į tamsius viduramžius. Ir taip su bet kuria žurnalistų manipuliacija.
Žurnalistų pagiežą ir isteriją puikiausiai atpažinsite pasakojime apie N. Venckienę, o dabar ir apie R. Karbauskį. Kai juos demaskuoja, parodo, kad žurnalistai meluoja ir pučia skandalą neturėdami kaltinimus pagrindžiančių faktų, žurnalistai padidina statymus – dar daugiau pagiežos ir isterijos. Štai JAV neseniai vyko skandalas dėl Brett‘o Kavanaugh paskyrimo į Aukščiausiojo teismo teisėjus. Šis ypač korektiškas ir savo profesijoje pasižymėjęs žmogus sulaukė kaltinimų prievartavimu metoo stiliumi; įsivaizduokite, kokia nors susenusi feministė imtų tvirtinti, kad jaunystėje ją žiauriai išprievartavęs Gitanas Nausėda... Visi šie kaltinimai garbingam teisėjui FTB tyrimo metu buvo paneigti, įrodyta, kad moteris meluoja, tačiau tai nesutrukdė demokratams ir leftistinei žiniasklaidai pūsti isterijos dėl to, kad respublikonai į teisėjus skiria seksualinį grobuonį. Jie prisiekė, kad dėl Brett‘o Kavanaugh paskyrimo į kovą su rasistais bei misoginistais (moterų nekentėjais) stos dvigubai radikaliau.
Telieka klausimas, kaip galime apsisaugoti nuo vis aršėjančių žurnalistų manipuliacijų. Priminsiu, nuo ko viskas prasidėjo: nusigręžėme nuo kunigo, kuris neva mumis naudojasi, kabina makaronus ir siurbia pinigus. Atsisakius religijos tiesa nebėra aukščiau žmogaus; ji tapo požiūrio, skonio reikalu. Kadangi kiekvienas savotiškai teisus, pradėjo dominuoti tos „tiesos“, kurios skelbiamos iš aukščiausių tribūnų ir per didžiausius garsiakalbius. Įtikinimui svarbiausia tapo žinios pateikimo forma – jeigu ją skelbia gausią auditoriją turinti žiniasklaidos priemonė, žmonės įtiki vedini bandos instinktų.
Iš tiesų, tiesa yra kai kas aukščiau žmogaus, jo požiūrio ir nuomonės. Faktai, kaip sakė Volandas iš „Meistro ir Margaritos“, yra užsispyręs dalykas. Žmonės gali visomis jėgomis mėginti iškreipti tiesą, ją nugrūsti, suteršti ar sutrypti; daryti tai surėmę pečius, daryti tai ilgą laiką, netgi pasitelkę policiją ar tankus; tačiau faktai pamažu žmones pasiveja ir vis tiek anksčiau ar vėliau išverčia melo vežimą.
O jeigu toks iš pažiūros gležnas dalykas kaip tiesa yra tokia galinga, kad gali iš koto išversti ištisus režimus ar visuomenes, vadinasi ji neabejotinai yra antgamtinės prigimties. O jeigu antgamtinės prigimties, tuomet tiesa priklauso religijos sričiai. 

DELFI bukai manipuliuoja visuomenės nuomone

DELFI bukai manipuliuoja visuomenės nuomone 

Eglė Mirončikienė  PRANEŠIMAS SPAUDAI 

Dėl naujienų portalo DELFI tendencingo manipuliavimo viešąja nuomone ir kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus Arvydo Juozaičio teisių pažeidimo 2018-10-16 Vilnius Arvydas Juozaitis šių metų birželio mėnesį pareiškė apie ketinimą dalyvauti artėjančiuose rinkimuose į Lietuvos Respublikos prezidentus. Rugsėjo mėnesį tai buvo padaryta oficialiai. Šiuo metu apie dalyvavimą rinkimuose yra pareiškę dar penki kandidatai. Tačiau vienintelis Arvydas Juozaitis tendencingai neįtraukiamas į naujienų portalo DELFI užsakymu atliekamas viešosios nuomonės apklausas. Tokiais veiksmais portalas DELFI pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą visuomenės interesą būti informuotai ir Konstitucijoje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą. Portalas nesilaiko ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių, taip pat skelbiant viešosios nuomonės tyrimo rezultatus nurodyti jų statistinį patikimumą, tyrimų imtį ir galimą paklaidą. Tokie neteisėti ir visuomenės informavimo etiką pažeidžiantys veiksmai kelia rimtų abejonių dėl naujienų portalo DELFI veiklos skaidrumo, nešališkumo ir informacijos patikimumo bei pagrįstų įtarimų dėl manipuliavimo viešąja nuomone. Galimybė gauti ir skleisti informaciją yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, todėl portalas DELFI neturi teisės informacijos laikyti savo nuosavybe ar preke. Kandidatas jau ketvirtas mėnuo intensyviai važinėja po Lietuvos miestus, miestelius, kaimo vietoves ir bendroves. Jo susitikimai su žmonėmis yra gausūs ir kandidatas regi akivaizdų, dažnai net masišką žmonių palaikymą. Tokios DELFI ir kitos užsakomosios apklausos įžeidžia tūkstančių tūkstančius žmonių. Žiniasklaidos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje yra ypatingai didelis užtikrinant skaidrius ir demokratiškus rinkimus, todėl Arvydas Juozaitis ragina visas visuomenės informavimo priemones ir žurnalistus gerbti žmogaus teises ir skelbti teisingas, tikslias, nešališkas žinias bei įvairias nuomones. šaltinis: Facebook

Plačiau: http://infa.lt/26040/del-naujienu-portalo-delfi-tendencingo-manipuliavimo-viesaja-nuomone-ir-arvydo-juozaicio-teisiu-pazeidimo/

2018 m. spalio 18 d., ketvirtadienis

Agnė Širinskienė:Etikos sargai, vienas kitą vadinantys „moliais“.

Etikos sargai, vienas kitą vadinantys „moliais“. Iš įrašo galima suprasti, jog:

- Nepriklausomos institucijos – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) – nariai galimai nebuvo nepriklausomi. Įraše puikiai girdisi, kaip jie sako, kad „Jau šitas viskas pasakyta, surežisuota“, nes reikia kolegą išmesti iš darbo, juk „pozicija yra pristatyta komitete Valstybės valdymo ir savivaldybių, pirmininkas tai pasakė, kad reikia taip daryt.“

- Dar daugiau: „duokit kompensaciją buvo pasakyta. Buvo pasakyta Virgi (V.Kanapinskas linkteli galva)? Duokit kompensaciją, kad jo (rodo į M.Siaurį) neliktų.“

- Negana to, panašu, kad VTEK nariai pokalbio metu puikiausiai suprato, kad elgiasi galimai neteisėtai: „Jeigu... na ten buvo pasakyta atleisti Mindaugą Siaurį, reiškia tavo pavaldinį (rodo į R.Valentukevičių). Nu gal šito nereikia sakinėt, bet toks pokalbis buvo.“

- Jie suprato, kad ir politikai su savo pageidavimais peržengia ribas, tačiau nieko apie tai neinformavo:

„R.Valentukevičius: Na atleisti tai ir ne jų kompetencija.

S.Katuoka: Ne jų kompetencija. Ne jų kompetencija, na bet buvo pasakyta svarstyti<...>.“

- Ir VTEK nariai jautė prievartą:

„S.Katuoka: <...> Bet supranti, vat buvo tiesiog taip suformuluota ir jis yra „biškį“... (rodo į V.Kanapinską).

M.Siaurys: Priverstas, ta prasme?“

Ir uoliai atsiskaitinėjo galimiems užsakovams:

„V.Kanapinskas: Turėsim dabar ataskaitą pateikt.

R.Valentukevičius. Ir po mėnesio, po mėnesio klaus. Tai kas čia, Urbšys taip išdėstė?

V.Kanapinskas: Ir Urbšys ir paskui pirmininkas, gi pas pirmininką.“

Visas etikos sargų pokalbis apie jiems galimai daromas įtakas yra čia: https://we.tl/t-vZbZTcTOf4 

Dėkoju tam, kas matydamas, kaip galimai pažeidžiama Konstitucija ir etikos sargų kojomis mindoma etika, nepabijojo to užfiksuoti.

p.s. Kaip vakar paaiškėjo – VTEK nariai neginčija, kad pokalbis buvo. Jie skundžiasi tik tuo, kad pokalbis įrašytas neteisėtai.   Kada etikos sargų moralė išėjo atostogų, taip ir nesužinosime, bet kad įraše fiksuojama, jog jos nėra ir dar negrįžo - tai faktas.

EŽTT : Lietuvos prokuratūros ir teismų veiksmai naudoti  melagingus liudininkus yra nusikalstami

EŽTT : Lietuvos prokuratūros ir teismų veiksmai naudoti  melagingus liudininkus yra nusikalstami

Aurimas Drižius





Generalinė prokuratūra nuolat naudoja melagingus liudininkus, kad nuteisti ir uždaryti į kalėjimą visiškai nekaltus žmones, nors ir žino, kad Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT) yra ne kartą įvardinęs tokią praktiką kaip nusikalstama.

Pvz., garsiojoje Garliavos pedofilijos byloje nuteistas tariamas Drąsiaus Kedžio bendrininkas aklas žmogus Raimondas Ivanauskas buvo nuteistas pagal žinomai melagingus Mindaugo Žalimo parodymus – pastarasis juos davė mainais į prokuratūros pažadą jį ištraukti nuo atsakomybės už Baltarusijos piliečio sunkų kūno sužalojimą. Todėl prokuratūros praktika – mes tave ištraukiam iš kalėjimo mainais už tai, kad mums padėsi į kalėjimą įkišti nekaltą žmogų – yra nusikalstama, ir tai ne kartą yra pažymėjęs EŽTT. Tačiau tokią prokuratūros praktiką toliau skatina visa teismų sistema, įskaitant ir taip vadinamą Aukščiausiąjį teismą.

Tai, kad tokia praktika nusikalstama yra pasisakęs EŽTT byloje ALBRECHTAS PRIEŠ LIETUVĄ



Garsus lenktynininkas Albertas Albrechtas buvo sulaikytas 2005 metais Kaune, praėjus dešimčiai metų po verslininko Rimanto Grainio (nuotr. viršuje)  susprogdinimo prie Vyriausybės. Strasbūro teismas nustatė, kad sprendžiant suėmimo klausimą A.Albrechtui ir jo advokatui nebuvo pateikti jokie įrodymai, todėl jiems nebuvo sudarytos sąlygos ginčyti argumentų suėmimui pagrįsti.

 „Jiems nebuvo sudarytos galimybės išanalizuoti ką nors byloje, kad galėtų adekvačiai ginčyti prokuroro ir apylinkės teismo išvadas“, – rašoma teismo sprendime. Šioje byloje vienu iš svarbiausių įrodymų buvo už tą patį nužudymą nuteisto Genadijaus Bazurino liudijimai.

Žudikas susigalvojo, kad užsakyti Grainį jam užsakė jau minėtas lenktynininkas A.Albrechtas. Prokuratūra suklastojo jam bylą, remdamasi melagingais žudiko parodymais, ir tada teismo prašė trečdaliu sumažinti žudikui skirtą įkalinimo bausmę. Nors tai buvo neteisėtą, ir tai konstatavo EŽTT. Visa Lietuvos "teisinė sistema" ir toliau ją naudoja - jau minėtojo Raimondo Ivanausko byloje vis buvo nuteistas pagal "patologinio melagio" Mindaugo Žalimo parodymus.



Į kalėjimą pagal melagio parodymus R.Ivanauską pasiuntė garsioji LAT išplėstinė kolegija, kuriai pirmininkavo ir V.Adamkaus eks patarėjas Armanas Abramavičius (nuotr. viršuje didžiausiu pilvu).







Albrechtui EŽTT atstovavo Kaune praktikuojantis advokatas R. Girdziušas. Lietuvos pusei – jau liūdnai pagarsėjusi K. Bubnytė.

Pareiškėjas (Albrechtas) skundėsi, jog buvo pažeistas Konvencijos 5 straipsnis, nes teisme nagrinėjant bylą dėl jo kardomojo įkalinimo jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga.



Nuotr. : garsus lenktynininkas A.Albrechtas, teisėjų ir prokurorų mafijos nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė pagal žinomai melaginus žudiko parodymus - vienas iš daugelio Lietuvos kankinių



Pareiškėjas iš kalėjimo buvo paleistas 2015 m. sausio mėn. 1998 m. spalio 15 d. pilietis G. Bazurinas, apkaltintas dalyvavimu R. Grainio nužudyme, duodamas parodymus teigė, jog nurodymą nužudyti jis gavo iš asmens O. L., tačiau jis nežinojo, ar būtent O. L. siekė, kad R. G. būtų nužudytas, ar jo nužudymą užsakė kas nors kitas.

1998 m. spalio 29 d. G. Bazurinas pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad R. Grainio nužudymą užsakė „Alius iš Kauno“. 1998 m. lapkričio 9 d. G. Bazurinas tyrėjams parodė vietą, kurioje, jo teigimu, 1995 m. gegužės mėn. jis buvo susitikęs su „Aliumi“. Ši vieta buvo netoli pareiškėjo namų Kaune.

2001 m. spalio 21 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismas nuteisė 21 asmenį, sudariusį ginkluotą grupuotę, kuri 1990–1998 m. veikė Vilniuje ir jo apylinkėse. Šios nusikalstamos organizacijos nariai buvo nuteisti už 13 žmogžudysčių ir 12 pasikėsinimų nužudyti, įvykdytų panaudojant šaunamuosius ginklus bei sprogmenis, taip pat už nemažą plėšimų skaičių ir verslininkų pagrobimus.

Tuo pačiu sprendimu trys minėtai nusikalstamai organizacijai priklausę asmenys, G. Bazurinas., I. M ir V. Januskevičius buvo nuteisti už R. Grainio nužudymą. Teismas nustatė, kad tai buvo nužudymas pagal užsakymą, užsakytas dėl to, kad nenurodytas asmuo nepageidavo R. Grainiui grąžinti nemažos pinigų sumos.

Teismas taip pat nustatė, kad minėtas nenustatytas asmuo buvo žinomas „Aliaus“ slapyvardžiu. Penktasis nužudyme dalyvavęs asmuo, O. L., slapstėsi. Už visus padarytus nusikaltimus G. Bazurinas buvo nuteistas iš viso 19 metų laisvės atėmimo bausme.

2002 m. kovo 1 d., remdamasis G. Bazurino parodymais, prokuroras padarė išvadą, jog tikėtina, kad „Alius“ ir pareiškėjas buvo tas pats asmuo. Be to, G. Bazurinas teigė (šio pareiškimo data nėra žinoma), kad jis atpažintų „Alių“ jį pamatęs. Tą pačią dieną prokuroras Vilniaus kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybai nurodė nustatyti pareiškėjo gyvenamąją vietą, gauti jo telefoninių pokalbių įrašus ir ištirti jo ryšius su R. Grainiu.

2002 m. kovo 19 d. G. Bazurinas, kuris tuo metu jau atliko laisvės atėmimo bausmę kalėjime, buvo parodytos keturių asmenų nuotraukos. Šis Albrechtą įvardijo kaip „Alių iš Kauno“ – nužudymą užsakiusį asmenį.

2002 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba prokurorą raštu informavo, kad pareiškėjas negyveno tame Kauno bute, kuriame buvo registruotas. Policija pripažino, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko, bet įsipareigojo informuoti prokurorą apie pareiškėjo buvimo vietą, kai tik jį suras.

http://laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=7440:eztt-lietuvos-prokuraturos-ir-teismu-veiksmai-naudoti-meluojancius-liudininkus-yra-nusikalstami&catid=47&Itemid=101